Šifruoti senuosius lotynų kalbos rankraščius

 

Usus magister est optimus (Cicero) – Patirtis yra geriausias mokytojas.

Skaitydami senuosius bažnytinius rankraščius, ieškome juose glūdinčių svarbių faktų apie ieškomų protėvių gimimą, gyvenimą ir galimą jo pabaigą. Įrašai apie tolimų giminaičių egzitavimą tam tikroje vietovėje, jų migravimą, jų šeimų skaitlingumą, profesijas, mokamų mokesčių dydį, parduodamą ar nomuojamą valdą - visa tai labai įdomus tyrimo laukas. 

Ankstyvieji bažnytinių knygų įrašai, kiti rašytiniai šaltiniai - kaip taisyklė lotyniški. Nuo dažno vartymo jų lapai susitrynė, kai kurie tekstai tapo sunkiai įskaitomais, dažna tokia sudilusi knyga tapo "neįžengiamu mišku" tiems, kas ieško labai senų faktų. Nuo tada, kai buvo nurodyta jas perrrašyti, knygų tvarka (priklausomai nuo raštininkų sugebėjimų), neretai būdavo suardyta, įrašuose atsirasdavo klaidų, išnykdavo kelios eilutės, net ištisi puslapiai. Palaipsniui kito raidžių ir ženklų formos, ženklų jungtys ir reikšmės transformavosi iki neįskaitomų rebusų.

Paskubomis, netaisyklingai ar įmantraus rašto pasekoje lotynų raidės įgavo daugybę pavidalų. Jų užraymų variantų tiek daug, kad galima sudaryti rankraštinių ženklų kolekciją.

Parengiau lotyniškų raidžių ir ženklų užrašymų versijas ir variacijas, gal būt mano sudarytas abėcelės rinkinys padės perskaityti tekstą. 

Lotynų didžiosios ir mažosios rašytinės raidės

Lotynų kalbos raidės buvo vartojamos nenuosekliai, vėlesniuose įrašuose jungėsi su slaviškomis ir įgavo vis daugiau mišrių kalbų raidžių ir žodžių junginių.

Studijuodami senuosius įrašus, galime nerasti kai kurių klasikinio romėnų rašto raidžių. Laikui bėgant keitėsi lotyniškų raidžių forma, ilgainiui iš įvairių jungtinių ženklų susidarė nepriklausomi ženklai - ligatūros, kurios  dažnai sudaromos stilistiniais tikslais. Įdomu, kad ženklas & susidarė sujungus raides et, lotynų kalboje reiškiančias „ir“.

Escetas - raidė ß susidarė susiliejus raidėms ʃ (s) ir ʒ (z). 

Visų kalbų istorijoje lotyniško pagrindo raidynuose gali būti 20–30 raidžių, gali būti ir 70. (L. Vaicekauskienė  LRT.lt 2014.09.21)

Ne tik lotynų, bet ir senuosiuose lietuvių raštuose raidės buvo vartojamos nenuosekliai. Tas pats žodis dažnai buvo rašomas skirtingai. Pavyzdžiui, Mažvydas garsą j žymėjo taip: i, j, y, g, ij, ih, jh, gh. Raidžių formos irgi priklausė nuo rašto.
Lietuvių kalbos rašyba pradėjo kurtis XVI a. o dabartinė rašyba įsitvirtino XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.

Parirtis, intuicija ir sėkmė nulemia skaitomumo greitį ir kokybę.

Kitos temos apie lotynų kalbą:

Patarimai - kaip išmokti skaityti senuosius archyvinius dokumentus;

Vardai lotynų lenkų rusų lietuvių kalbomis

Genealoginiai ir giminystės terminai lotynų - lietuvių kalbomis.

Parengta pagal: šaltiniai.infolt.wikipedia.org; epaveldas.lt.


Palikti komentarą

Prieš paskelbiant viešai, visi komentarai yra peržiūrimi.