Radau retą, dar niekada nematytą, archyvinėje medžiagoje besislepiantį, mergaitės vardą - Potenciana, pamaniau, gal visada mėgome originalius asmenvardžius. Nemanykime, kad tik šiandien esame kraštutinumų mėgėjai ir vadiname naujagimius labai įmantriai. Kalbant šių dienų terminais įmantrumas dėl įmantrumo. Bet šventieji įprasmino vardus labai seniai ir po visą pasaulį pasklido daugybė unikalių vardų.
Iliustracija. Elena Potenciana Uršulė. 1727 m. Vandžiogala.
——————- Moteriškas Potecianos vardas sudarytas pagal vyrišką POTENTIANUS formą. Šįo vardo atstovas - romėnas, kuris buvo nužudytas Adrianopolio mūšyje 378 m. Po Kr. Jis buvo Romos generolo Ursicinus sūnus. Pasirodo Potentius vardu buvo vadinamas IV amžiaus šventasis iš Romos Galijos.
Iliustracija. Marginalija. 1727 m. sausis. Vandžiogala.
Esu radusi stebėtinai retų, tam tikroje vietovėje tapusių itin populiariais vardais. Pavyzdžiui, Vandžiogalos bažnyčioje 1726 metais vyravęs berniukų vardas - Judas. Ne vienas vaikas gavo tokį vardą, pirmą arba bent vieną iš vardų, (jeigu jų buvo daugiau). Pavyzdžiui, 1729 m. bajorų vaikui parinkti trys vardai, antrasis kaip tik - Judas. Statistika kinta, ir metai iš metų šis vardas blėso, bažnytiniuose įrašuose po kelių dešimtmečių nerasime nei vieno. Vargu ar bus Judas šių dienų krikštavardžių sąrašuose.
Iliustracija. Simonas Judas Tadas Vandzipogala 1729 m.
——————-Judas. Vardo kilmė iš Ioudas (graikų kalba JUDAH). Tai buvo kelių Naujojo Testamento veikėjų vardas, įskaitant liūdnai pagarsėjusį Judą Iskarijotą, apaštalą, kuris išdavė Jėzų žydų valdžiai.
Nustebino Kunigundos vardo įrašų skaitlingumas. Kai skaičiau XVIII a. pradžios Vandžiogalos bylas, neįtikėtina, kiek dažnai toks vardas suteiktas parapijos mergaitėms. Tais pačiais 1727 metais pakrikštyti 82 vaikai, tarp kurių buvo 35 mergaitės ir net 24-ioms iš jų suteiktas antras vardas - Kunigunda!
——————- Kunigunda. Pasidomėjau šventųjų istorija, pasirodo Popiežius Aleksandras VIII 1690 m. Pašventino Kingą (dar žinomą kaip Kunigundą). 1695 m. ji buvo paskirta vyriausiąja Lenkijos ir Lietuvos globėja.
---------------Kostka. Vienintelį Kostka vardo įrašą radau 1827 m. Telšių parapijoje, krikštijant bajorų sūnų Stanislovo Kostkos (lot. Stanislaum Kostkam) vardais. Žinynuose tokio vardo neradau. Gal būt vardas kilo, kai jį garsino 1550 m. spalio 28 d. gimęs Rostkove, Lenkijoje Stanislovas Kostka – katalikų šventasis, jėzuitų vienuolis. Novicijų, mokinių ir studentų, bei beviltiškų ligonių globėjas. 1962 m. popiežiaus Jono XXIII patvirtintas Lenkijos globėju.
1732 m. pastebėjau, kad Vandžiogaloje įrašytas dar vienas labai retas vaiko tėvo vardas - Isaia.
——————- Isaja. Iš graikų kalbos isaios, kuris reiškia „lygybę“. Biblijoje tai vieno garsiausių pranašų vardas. Vardų žinyne aiškinama: ne mažiau svarbus dalykas - šio vardo nereikia painioti su kitu vardu ISAIAS: nors jis gali atrodyti panašus į „Isaios“ nėra tas pats, kaip labai panaši Izaijo vardo forma.
Gana retas vardas Abraomas - surastas tos pačios Vandžiogalos 1723 metų gimimų - krikštų sąraše.
Bajorų sūnus gavo du vardus: Abraomas - Kazimieras, pirmasis retas, įrašytas Abraham (lot.) forma.
——————-Abraomas. Šis vardas gali būti traktuojamas kaip „daugelio tėvas“ hebrajų kalboje. Žydai jį vertina kaip hebrajų kūrėją per savo sūnų Izaoką, o musulmonai - kaip arabų kūrėją per savo sūnų Ishmaelį. Kitose kalbose ir kultūrose: Ibrahim (arabų), Abraam (Biblijos graikų), Avraham (Biblijos hebrajų), Aapo (suomių), Ebrahim (persų), Абрам (rusų), Avrum (jidiš).
Mozė - buvo suteiktas minėtoje parapijoje 1728 metais valstiečių vaikui. Krikšto metu jis tapo dvivardis - Mozė Samuelis.
Iliustracija. Vardai Moyses Samuel (lot.)
——————- Hebrajų vardas Mozė (Mosheh), kuris greičiausiai kildinamas iš egiptiečių, reiškiantis „sūnus“. Biblijoje Mozę faraono dukra ištraukė iš Nilo ir priėmė į karališkąją šeimą tuo metu, kai izraelitai buvo vergai Egipte. Su broliu Aaronu jis reikalavo faraono išlaisvinti izraelitus. Tai buvo padaryta tik po to, kai Dievas pasiuntė Egiptui dešimt marų. Mozė vedė žmones per Raudonąją jūrą ir į Sinajaus kalną, po 40 metų klajonių dykumoje žmonės pasiekė Kanaaną, Pažadėtąją žemę, tačiau Mozė mirė prieš įžengdamas į ją.
Žemaitijoje (Skuode 1790 m., Sedoje 1845 m.) galima buvo pastebėti Febronos vardu įvardintų mergaičių. Retas vardas neišnyko. Radau aprašomą meškuitiškę (Šiaulių rajonas) Febroniją Gulbinienę dienraštyje „Šiaulių kraštas“ 2007 m. — "Vadinamoji mano podė, krikšto motinėlė, man buvo išrinkusi Pranutės vardą. O mama kažkada jaunystėje turėjo gražią draugę, vardu Februtė. Ilgai juodvi ginčijosi, kaip mane pavadinti, o kai nuvažiavo į bažnyčią, tai buvo mamos viršus — tapau Febronija. Nors visą gyvenimą dauguma mane vadina mažybiniu vardu — Februte".
——————- Febronija. Kilmė iš lotyniško "februare", reikšmė - išvalyti, išplėsti. Asirijos vienuolė, viena iš šventųjų. Vardadienis švenčiamas liepos 8 d. (Grigaliaus kalendorius) arba birželio 25 d. (Julijaus kalendorius). Bizantijos imperatoriaus (610–641). Heraklėjaus viena iš dukrų buvo - Febronia.
Kauno miesto gyventojai rinkosi retą Deoharos vardą, vienintelė mergaitė mano paieškose buvo pakrikšyta šiuo vardu 1815 metais.
——————- Deochara. Viduramžiais buvęs prancūzų vardas. Kilmė iš lotynų "deocarus", reiškia - dievo mylimas. Tokiu vardu buvo IX amžiaus šventasis.
Neteko rasti šio vardo išaiškinimo lietuvių vardynuose, bet Dr. Irma RANDAKEVIČIENĖ, tyrinėjanti Jiezno parapijos istoriją, surado krikšto įrašą. "...Jiezno gyvenime daktaras Jonas Herragieris, metrikuose įvardinamas ir kaip Jiezno miestelio, ir kaip dvaro medikas. 1781 m. pakrikštyta Jono ir Dorotės Herragierių duktė Deochara".
Sedos parapijos bažnyčioje bajorai Felicijonas ir Teklė Gadonai 1823 m. sūnui suteikė keturis vardus: Antonijus Eleuterijus Athanasijus Zacharijus.
——————-Šventasis Eleuterijus (189 m.) – popiežius nuo 175 (174?). Graikų kalboje šis vardas reiškia - laisvas. Atanazas - senovės graikų vardas, kurio reikšmė - nemirtingas. Šv. Atanazas 4 a. buvo Aleksandrijos vyskupas.
Nuo XVI a. iki XX a. lietuvių vardai dažniausi savo kilme iš senojo testamento, romėnų, graikų ir lotynų, germanų. Daugiausia retų vardų radau iki XIX a.
Tradicija, šventojo garbinimas, o gal tikėjimas atsinešto vardo galia? Kodėl tam tikru metu pasklido vieni reti vardai ir tik tam tikroje vienoje vietovėje, o greta esančioje parapijoje vyravo kiti vardai. Kodėl rytinėje dalyje gausu slavams būdingų vardų, o vakarų - vokiečiams, skandinavams?
Istorikų teigimu didžiausią įtaką darė parapijų šventieji. M. Paknys knygoje “Šventieji vyrai šventosios moterys” rašo: “Nagrinėjant liturgines knygas ir atskirų vyskupijų bei vienuolijų liturginius kalendorius paprastai nepraeinama pro visų šventųjų litanijų rankraščius. Jose pasirodantys atskiri šventieji taip pat nurodo šventojo gerbimo tam tikrame regione paplitimą.”
Daugiau kaip 600 metų esame krikščioniškas kraštas, todėl turime daugybę per įvairias kalbas mus pasiekusių ir prigijusių krikščioniškų vardų.
Rankraščiuose randami vardai gali turėti fonetinių ir grafinių variantų, tapti sunkiai atpažįstamais ir mums neįskaitomais.
Plačiau apie tai - temose: "Reti vardai"
"Vardai lotynų, lenkų, rusų, lietuvių kalbomis"
Šaltiniai: vardai.vlkk.lt wikipedia.org epaveldas.lt geneteka.genealodzy.pl 20000-names.com. http://www.voruta.lt/dr-irma-randakeviciene-xviii-amziaus-jieznas-baznytiniuose-metrikuose/ old.skrastas.lt/?data=2007-04-18&rub=1065924813&id=1176652338