Vis dar svarstoma ar verta leisti pavardes rašyti nelietuviškais rašmenimis?
"Pavardės rašymas pirmiausia yra šeimos istorija, todėl natūralu, kad norisi išlaikyti tradicinę pavardės formą“, – įsitikinęs doc. V. Ališauskas.
Vėl ir vėl grįžtu prie asmenvardžių temos.
Gavusi komentarą, kad tekste naudoju pavardžių įrašus, kurie neatitinka dokumentuose esančių originalių užrašymų, susirūpinau.
Suprantama, rašant apie istorinius vardus ar pavardes, turėčiau užrašyti ne galimai tariamą sulietuvintą vardažodžio variantą, o originalius, istoriniais ženklais - senųjų raštų raidėmis, lotynų, lenkų ar senąja rusų kalba užrašytus žodžius. Manote - blog'o puslapyje tai paprasta?
Labai sudėtinga.
Iliustracija. Lotynu kalba užrašomų T, t raidžių pavyzdžiai
Kur gauti tiek raidynų? Viską pateikti archyvo iliustracijomis - neužteks vietos nuotraukų kaupykloje.
Pradėję rinkti savo giminės genealoginę medžiagą, visi susidursime su klausimu - ką daryti su pavardžių įvairove, kaip užrašyti savo protėvių pavardes. Kokiais asmenvardžių užrašais sudaryti Giminės medį?
Beveik visa medžiaga renkama iš nelietuviškos kilmės šaltinių, kuriuose asmenvardžiai iškraipyti, pakeisti iki neatpažįstamų, skirtingais metais skirtingai užrašyti. Antroponimikos mokslo atstovai bando nustatyti lietuviškas pavardes pagal šaknį, priesagą, galūnę. Tokiu būdu lietuviška Puodkalienės pavardė paversta į neatpažįstamą Putkaliowa (len.) - nebelietuviškos kilmės? Juk puodas plius kalti plius -ienė nesutampa su slaviškos šaknies put (kelias) reikšme.
Mėgėjišku pavardžių lietuvinimu atitolstu nuo tiesos.
Pavyzdžiui, 1803 metais lotyniškai įrašytas Szeputis nesunkiai užsirašo Word programoje ir atitinkamas lietuviškas Šeputis neužkliūna. Ką daryti su XVIII a. asmenvardžiu Aźondin, kurio provaikis 1923 metais knygoje jau rašomas lietuviškai - Ažundenis? Tačiau ten pat sutinkama ir Užvandenaitė. Prisideda tarmės! Tai lietuvinti ar palikti žemaičių tarme užrašytą pavardę? O Adalbertus Spreikiu arba Indegkaytis - versti į vėlesnes pavardes ar palikti XVIII a. variantus?
Iliustracija. Lotynu kalba 1795 m užrašoma pavardė Rosalia Skeyricia, šio metu yra Skeirytė, bet Aukštaitijoje ir šiandien sakoma - Skeiryčia. Lotyniškai užrašant gan sėkmingai išlaikyta fonetika.
Š ar Sz?
Rusų kalba užrašytas Шудейкис, šeimoje buvo žinomas tik Šiudekio atitikmeniu, bet rusų kalboje šiu virsta į šu, vėliau lenkiškai buvo užrašomas trečiaip - Szydeyko? Raidėms paukščiukus esame pasiskolinę iš čekų kalbos, todėl jie nėra jokia žodžio lietuviškumo kvintesencija; rašydami vietoj Šiudeikis, žodį Sziudeykis (lot.) beveik atiduodame pagarbą senesnei rašybos tradicijai.
Iliustracijos. Šiudekio pavardė įvairiomis kalbomis (lotynų, lenkų, rusų).
Kaip užrašė - kaip išgirdo - ką suprato? Visos pavardės turi tam tikrą prasmę. Visada bandome kaltinti kitus, kad nesuprantamai išvertė, blogai užrašė. Bet gal patys nežinome savo vardažodžių prasmės? Kiekviena pavardė ar vardas susiformavo labai seniai ir ankstesnė semantinė prasmė galėjo būti kitokia nei šiandieninė.
Kaip ir kodėl buvome pavadinti?
Neiškenčiau nepacitavusi teksto iš istoriniame forume aptariamos temos apie lietuviškų pavardžių daugiareikšmę prasmę. Ne visada Vilkas yra gyvūno prasmę įkūnijęs žodis. Lietuvių kalba yra veiksmažodinė, sako kalbininkai.
"...šiuolaikine kalba šie žodžiai reiškia gyvūnus, senoviškai tai ne gyvūnai, o pravardės pagal tam tikras esmines svarbias savybes (ką daro, kaip atrodo, iš kur atsirado ir pn.). Taigi, tos pravardės tiko ir gyvūnams, ir žmonėms. Senovėje tiems patiems dalykams pavadinti buvo naudojama daug įvairių sinonimų, dar ir laisvai kaitant juos giminėmis bei praplečiant visokiomis priesagomis. Pavartykite LKŽ, ten dar matosi šitokios įvairovės pėdsakai: tie patys pavadinimai skirtingiems dalykams (iš šiandienos supratimo), to pačio dalyko skirtingi pavadinimai, žodžio giminės laisvas pasirinkimas (tokį dalyką aš dar pats girdėjau iš senų žmonių)... Gaila neturime lietuviško etimologinio žodyno (jokio),.. bet kai kuriuos iš tamstos pateiktų pavadinimų galima daugmaž (pernelyg labai netyrinėjant) atstatyti į pirminę pravardinę reikšmę:
Genys – ginėjas
Gaidys – giedorius
Varnas – „lydintis gyvulių varymo vietą, varovas“ (senovėje tokie paukščiai turėjo lydėti dideles gyvūnų bandas, žiūr. Afriką).
Meška – miškinė?
Šernas – šėrėjas, šeriamasis, „maistas“
Vilkas – (iš Virkas?) „nuvelka, nuvaro“(gyvulius), „varovas“, „vilkikas“ Plačiau: Vilkas (Vladas Palubinskas).
Aišku, atsiradus pavardėms ir šiuolaikiniams atitrauktos ir simbolinės reikšmės pavadinimams (kriščioniškos kultūros įtaka), dalis senųjų pravardžių pakito pritaikant jas pagal sąskambius prie žmonėms žinomų dalykų pavadinimų. Taigi, apie senoviškiausius lietuviškus „vardus“ reikia mąstyti senoviškai, ne iš šiandieninės kalbos taško – iki krikšto apeigos nebuvo perkeltinės reikšmės vardų, kiekvienas vardas buvo konkreti pravardė su konkrečia apčiuopiama tiesiogine reikšme. Senoviniai nekrikščioniški žmonių vardai (pravardės) reiškia jų pareigas, amatą, kilmę ar išvaizdos ypatybes. Taip Vytautas „tautos gynėjas, vadas“, Jogaila (jo+gaila) „jo galybė, didenybė“ (t.y. karalius, valdovas) plg. rus «Его превосходителство» ir pn... tiesa iš tų senovinių laikų, matyt ir posakis – „vardą reik pelnyti“ ir pn.
Todėl net lietuviškos darybos neiškraipytas pavardės užrašas šiandiena gali reikšti daugiau nei manome. Kada bandome perskaityti nelabai aiškius užrašus nebandykime interpretuoti, užrašyti "gražiau". Svarbu surasti kuo ankstesnę pavardės užrašo versiją arba visus jos variantus.
Kaip moki taip šoki...
Laikantis specialistų rekomendacijų - vertime laikytis tarimo, toli nevažiuosime. 1900 metais buvęs Бaвжис (rus.) žinoma yra Baužys, tikrai ne Bavžis. Jeigu pavardės vertimą užrašytume pagal tai kaip kažkas tam tikru metu ištarė, tai nei vieno lietuvio Lietuvoje neliktų. Скригaйлов (rus.) ar tik ne iš Skirgailų? Lenkų kalba užrašyta pavardė Kierniuʒ turbūt buvo Kernius, keistai raštininko įvardintas Wydra (len.) perėjęs per kalbų "brastą" natūraliai šiandiena tapo Udra. Tuomet, radę pavardę Hinto (len.), perkeliame į lietuviškų pavardžių eilutę - Gintas.
Jūs prieš?
Kiek sunkiau būtų atkoduoti neįprastai užrašytų pavardžių lotyniškus variantus: Libszonski, Tylski, Tellman, Szwerebis, Szweystowicz, Szwauksztis, Skrz'ydlowski, Kakzovski, Ƶiembliewicz, Szezepurzynski, bei jų transformacijas. Keturios priebalsės greta, pavyzdžiui, Skrźydlowski yra kitų kalbų reiškinys.
XVIII a. lotynų kalba pildomose knygose pasitaiko akivaizdžių klaidų, nes tėvas Naunis, o sūnus Niawnis, greta panašios Niunewa ir Nunewa pavardės.
Ar to paties tėvo vaikai?
Tradicinis dviejų kartų asmenvardžio pokytis: sūnus yra tėvo vaikas, kai tėvo pavardė Brieƶas (lot.) - sūnaus Brieƶaytis (lot.)- jau rašiau kitose temose - taip formavosi XVII a. vyrų pavardės. Todėl radę pavardžių grupę: Riepszas, Rydyk, Raudis, Ƶylia suprantame, tai vyresnioji karta. Syrpulaytis, Gaydelaytis, Walątynaytis, Lupikaytis - galime manyti yra paskesnės, kilę iš tėvinių (trumpesnių darinių). Tėvavardžiai pavardėmis virto ir tapo pastoviais, paveldimais vėlėsnėse kartose asmenvardžiais.
Yra kitokių įvardijimo pokyčių, kai žmogus Medlino pavarde įamžintas dviem variantais: Joannes Medline ( lot.) - kitame įraše pakito į Medlinewicz (lot.). Taigi, visi vyrai vienoje Žemaitijos parapijoje vienu metu (1664 - 1684 metais) surašomi į knygas lyg ir be tikslios sistemos: vienį užbaigaimi -aičiais, kiti -evičiais. Panašu, kad taip dvejopai pažymėti asmenys, buvę atitinkamų tėvų vaikais (pvz. Piekis turi sūnų arba Piekaitį, arba Piekavičių). Čia kaip rašančiam patogiau, ar gal taip, kaip save pavadino įvykio dalyvis.
Merginos XVII a. kaip ir jaunuoliai išlaiko vienodą pavardės darybą: Burbeklayte (lot.) greičiausiai Burbeklio duktė, atitinkamai Graczayte (lot.), Jogminayte (lot.), Merginikayte (lot.). Bet randu kitokių variantų: Kierwayty (lot.) Ƶulowna (lot.). Nuosekliai ištekėjusi užrašoma dviem pavardėm Ewa Broczowna Styrbowa (lot.), pastaroji moterų asmenvardžių tvarka išliko iki XIX a. pabaigos. Susituokusios moterys surašomos panašiai kaip šiandien - prie sutuoktinio pavardės pridedant (mergautinę) t. y. mergaitės pavardę, su ją pažyminčia galūne. Taisyklių tikrai niekas nesilaikė, todėl knygose galima rasti visokių darinių, pavyzdžiui, Jacobi Lupikaytis (lot.) turi žmoną Anna Lupikowa (lot.), kitame įraše ji neturi motriškos formos užrašo - Anna Lupikaytis (lot.). Vadinasi, ji netapo Lupikayciowa, juk jos vyras nėra Lupikas. Matomai, po santuokos moterų asmenvardžiai nesikaitalioja pagal tėvo-sūnaus paveldo tradiciją: Lupikų (tėvų kartos) ar Lupikaičių (vaikų kartos) pavardes. Gal šiuo atveju žmona perimdavo bendrinę giminės pavardę. Jokia versija neišlaikoma, knygose randame ir -aitis ir -owa, ir -ayciowa užrašytų tos pačios žmonos pavardės darinių.
1771 metais, bažnyčios tarnų pildomuose raštuose, greta tradicinių moteriškų įvardijimų Ƶembliewiczowa, Kozlowska, Bablinska, Hermelowa (lotyniškai užrašytų), pasitaiko - Senutawicziene (lot.), Jokutawiczenie (lot.). Gal atsirasdavo raštininkų, kurie labai gerai suprato lietuvių pavardžių darybą, o gal kaip jam pasakė, taip užrašė "iš klausos".
Rodos, anksčiau mūsų pavardės taisyklių nepaisė ir šokinėjo puslapiuose nuo kalbos prie kalbos, iš vietos į vietą, iš šeimos į šeimą, pagal kažkokia nesuprantamą schemą. Bet kas žino, gal čia visa sistema.
Surinkti giminės vardus ir pavardes, jas taisyklingai surašyti - labai sunki užduotis kiekvienam, nes daug besikaitaliojančių darinių, vartojimo būdų, nesuprantamų taisyklių, atsitiktinumų, skolinių ar kitų istorinių žabangų.
Panašu, kad iki šiol nesusitaria ir specialistai.
"Griežtas pavardžių skirstymas į vadinamąsias „lietuviškos“ ir „nelietuviškos“ kilmės pavardes nėra tikslingas, kartais netgi absurdiškas dėl neaiškių ir dažnu atveju abejotinų bei subjektyvių kriterijų, kai žiūrima tik žodžio šaknies". /Jonas Palionis/tekstai.lt/zurnalas-metai
Tai W ar V?
Pirmiausia, tradiciniai krikšto vardai. Kiek interpretacijų randame knygose! Kiek kalbų - tiek variantų! Tas pats vardas užrašytas lotyniškai virsta neatpažįstamu lenkiškame arba rusiškame įraše. Labai ilgai katalikų vardai buvo vartoti įvairiai ir nevienodai. Tam turėjo įtakos kaimyninės šalys, kitos Europos tautos. Specialistai įspėja - nereikia jų „dirbtinai“ keisti, neišsiaiškinus atskirų epochų asmenvardžių specifikos. Kiekvienoje valstybėje bei skirtingose kalbose tuos pačius vardus vartojo labai įvairiomis formomis. Su kalbų vartojimo tradicijomis daugybė tikrinių vardų atkeliavo į mūsų vardyną. Ryškiausi pokyčiai iš slavų kalbų plitę vardai su savo vartojimo tradicijomis.
Taip Povilas (Павьль) atsirado vietoje lotynų - Pauliaus. Josefas arba Jozefas užėmė Juozapo vietą. Tokie asmenvardžių "slavinimo" procesai galėjo pastūmėti nutautėjimo link. Ne vienas pradeda abejoti savo kilme, rasdamas Antoną ar Fadejų savo protėvių gimimo-krikšto įraše.
Sudarydama giminės medį pastebiu, kad dalis žmonių tiki savo užrašyto vardo forma ir nori, pagal dokumentuose surastus svetimžodžius, įteisinti įrašus svetima kalba. Kaip pavardės taip ir vardai kiekviename laikotarpyje bus kitokie, nes jų formos nuolat kito. 1599 metais raštininko užrašytus vardus Gnieška arba Orszula vėliau rasite pakitusius į Agnieszka, Агнесса (Agnietė) ir Urszula arba Уршуля (Uršulė).
Apie tai plačiau temoje: "Retesnių XVII - XX a. krikšto vardų žinynas".
Savaitraštyje "Literatūra ir menas" I. Balčiūnienės straipsnis kaip tik apie vardų lietuvinimo mokslo darbus. Taigi, jau nuo ankstyvųjų XVI a. lietuvių raštijos analizių iki šių dienų tęsiasi specialistų ilgamečiai ginčai kas ir kaip. Straipsnio apžvalgoje užkliuvo, kad lotynų c - lietuvių kalboje tariama k raide. Vardynuose klaidžioja variacijos nes nenusistovėjo vertimo tvarka. Vietoje Cezario turėtų būti Kaisaris, gerai žinoma vokiško Kaizeris versija, bet liaudyje buvo prigijęs Ciesoriaus variantas. Ar kas atpažins savo prosenelį Ciesorių, kada jį išversime į lietuvių kalbą?
Bet kas Ciesoriaus - Ciesoriui, o mums mūsų vargai.
Ką ten apie žemės "dulkes" kalbėti, juk vis dar vyksta literatūrinių antikinių vardų lietuvinimo procesas, žymiausi literatūros kūriniai mirga marga nuo variacijų. Iki šiol Sofoklio tragedija Lietuvos scenoje statoma keliais pavadinimais: "Oidipas Kolone", "Karalius Edipas", "Oidipas karalius".
Visokiausiais vardais buvo ir yra vadinami graikų dievai! Jeigu truputį daugiau išmanote apie vardus, tai išverskite Knososas ar Knosas? Skopas, Eskopasas ar Skopasas? Cefisodotas ar Kefisodotas? Apžvalgose karalius Erechtėjonas kartais tampa Erechtėjas, net Erektijonas - kuris teisingas?
Tam reikia gerai išmanyti vardų vertimo subtilybes, nes lotynų Odisėjas airių rašytojo romane yra išverstas į Ulysses. Vadovaujantis vien tarimu, būtų išverstas į mūsų kalbą - Julisis, o išliko Ulisas.
Ar mokame mes mėgėjai senųjų asmenvardžių rašybą, ar žinome reikšmes, ar galime patys versti, taisyti istorinių užrašymų klaidas?
Jeigu ne, tai į genealogijos lentelės reikės išmokti užrašyti ir sutalpinti kelis ar dešimtis vienos šeimos vardų, įvairių asmenvardžių formų. Nebent, ateityje, modernios technologijos išmoks skaityti rankraščius ir atpažinti už individualių kaligrafinių raštų paslėptus asmenvardžių ženklus.
Iliustracija. Įrašo fragmentas. Vieno asmens trimis pavardėmis (rusų k.) 1834 m. Mosėdis/epaveldas.lt