Papročiai ir gyvensena XIX a. aprašymuose.

 

Iliustracija. Mažosios Lietuvos lietuvaitės. Aut. J. S. Probstas, XVIII a.Saltiniai.info

Analizuodami minimalistinį archyvinį tekstą, surastą RKB senosiose knygose, su gentainių gimimų, santuokų ar mirčių įrašais, bandome suprasti ir pajusti laiko dvasią, įsigilinti į tai, kas slypi už tų eilučių. Atsiradę istorikų, menotyrininkų, religiotyrininkų, muziejininkų straipsnių ir tyrimų medžiagą, galime praplėsti savo žinias, suprasti surasto paveldo kontekstą, giliau panerti į praeitį.

Iliustracija. Fragmentas. Lietuvių kryžiai /Antanas Jaroševičius. - 1912/epaveldas.

Vieni iš dėkingiausių šaltinių - Žemaičių vyskupijos ir jos parapijų istorijos studijos, savo laiku atliktos pačių Bažnyčios istorijos tyrėjų. 

Cituoju suradusi įdomiausius gyvenimo fragmentų aprašymus.

"Pačią plačiausią Žemaičių vyskupijos ir jos parapijų istoriją XIX amžiaus pabaigoje parašė aptariamos knygos autorius kunigas Juzumas".

Vincentas Juzumas,
Žemaičių vyskupijos aprašymas,
iš lenkų kalbos vertė ir parengė Mindaugas Paknys

Autoriui rūpi ir tų parapijų gyventojų buitis, ir jų išsilavinimas (mokėjimas ar nemokėjimas skaityti), moralė, kasdienė religinė praktika, apskritai maldingumas.
Koks tas pasakojimas spalvingas, kaip prisodrintas detalių, rodo kad ir tokie pavyzdžiai.
Štai rašydamas apie Varnių Šv. Aleksandro bažnyčios parapijiečius Juzumas nurodo, kad daugumos jų moralė vertintina gerai, gana daug esama tikrai pamaldžių gyventojų. Tačiau, pasak autoriaus, ne vieną žmogų iš doros kelio išveda turgūs ir gausios mugės. Blaivybė visiškai apleista. Moterims daugiausia rūpi mados ir apsirengimas (p. 176). O štai vertindamas Telšių parapijos ir filijų parapijiečius rašo, kad jie nepasižymį nei blaivybe, nei pamaldumu, nei krikščionišku mokymu, skaitančių knygas, palyginus su bendru gyventojų skaičiumi, irgi labai nedaug (p. 207). Moralės atžvilgiu gana aukštai vertinama tik Ylakių parapija, kuri Juzumo veikale tarytum pavyzdinė: jos gyventojai prisirišę prie bažnyčios, stipriai atsidavę religinėms praktikoms, laikosi blaivybės ir kone visi skaito knygas (p. 222). Ir atvirkščiai: itin maža Žemalės parapija labai silpnai pažįsta krikščionybę, blaivybė ten nepuoselėjama, taigi ir skaitančių knygas nedaug (p. 241). Tirkšlių parapija grynai žemaitiška, žmonės malonūs, daugiausia laikosi gerų papročių, paslaugūs ir prie bažnyčios prisirišę, o ir materialiai neblogai apsirūpinę (p. 245). Gana išsamiai Juzumas apibūdino ir Alsėdžių parapijiečius. Ši parapija grynai žemaitiška, žmonės švelnių ir mielų bruožų, vidutinio ūgio, daugiausia apvalaus veido su riesta nosimi, gražios veido odos, ypač – moterys. Kalba jie žemaitiškai, šiek tiek įmaišydami lenkiškų žodžių, su kiek užtęstu kirčiavimu. Rengiasi visad puošniai ir turtingai, ypač – moterys. Todėl rūbai čia yra pagrindinė prekė. Kiekviena šeimininkė dėvi gražias skrybėlaites ir visada pasidažo, o paskui šeimininkes taip elgiasi ir jų dukros bei apsukresnės merginos. Iš madingos švelnaus plauko vilnos ir medvilnės audžia skareles ir įvairias drobeles. Todėl ne kiekvienas čia turi santaupų – viską išleidžia tai rūbams, tai transporto priemonėms, o dažnai ir lėbavimams, kadangi mėgsta svetingumą ir iškilmingumą. Čia nemažai kainuoja iškelti vestuves ar krikštynas, tačiau daugiausia valstiečius skurdina kraičiai dukroms. Pasiturinčiai šeimai mažai ir keli šimtai rublių kraičiui sumokėti, o turtingai – ir tūkstantis nėra daug. Krikščionybės pažinimas gana paviršutiniškas, nors religinio nusiteikimo dažniausiai pakanka. Motinos nuo mažų dienų vaikus moko šventų tikėjimo tiesų, nusiteikimo išpažinčiai ir praktinio krikščioniško gyvenimo. To paties moko ir vadinamosios davatkos. Ūkininkų vaikai beveik visi moka skaityti, tačiau labai dažnai skaito ir vargingesni valstiečiai, ypač – mergaitės, kadangi nemokėjimas skaityti knygų čia laikomas didele gėda. Berniukai, daugiausia dėl karinės prievolės, siekia aukštesnių mokslų. Ir moralumas čia tikriausiai geresnis negu kitur. Čia niekas nežino Lietuvoje tokiu dažnu papročiu tapusių vakarėlių, kurie jaunimą veda prie didelio amoralumo. Šeštadienio vakarą čia anksčiau einama ilsėtis, kad kitą dieną anksčiau išsiruoštų į bažnyčią. Žiemos metu šventiškus vakarus leidžia dainuodami šventines dainas ir šiek tiek laiko žaisdami moralius žaidimus. Merginos pavieniui čia retai vaikščioja, o karčemoje dar rečiau apsilanko. Dėl to gyvenant atokiau stovinčiuose namuose rečiau bendraujama, o tai turi įtakos moralumui (p. 329–330).

Pasak Juzumo, Kauno apskrities parapijos taip pat turėjo savitumų. Štai Vilkijos parapijoje blaivybės didžiąja dalimi laikomasi. Skaitančiųjų knygas čia nemažai, ir jų kiekvienais metais daugėja. Materialiuoju atžvilgiu taip pat laikosi gana gerai, nemažai čia ir gana turtingų žmonių. Transporto priemonės, kinkymas ir žemės įdirbimas čia daugiausia pagal prūsų pavyzdį. Brikos ir šlajos kinkomos dviem arkliais, vienu arkliu kinkytų rogių, kaip kitur Lietuvoje, čia labai mažai. Papročiai ir tradicijos čia savitos. Šneka lietuvių kalba, tačiau savita panemunės tarme. Žmonės gana malonūs ir nuolankūs (p. 995).

Lietuviškas tekstas parašytas 1878–1879 metais, lenkiškas - 1899 m.

Dėkingi esame sukurtam pasakojimo tekstui, tokiam spalvingam ir tikroviškam, kuriame pilna nuosekliai patektų palyginimų, parinktų apibūdinimų.

Parapijiečiai iš Varnių Ylakių, Telšių ar Vilkijos - toks aprašymas galėtų pasitarnauti piešiant mūsų giminės atstovą, arba įsivaizduojant jų aplinkos paveikslą.

 Šaltinis Bažnyčios istorijos studijos 

 


Palikti komentarą

Prieš paskelbiant viešai, visi komentarai yra peržiūrimi.