„Svetimšaliai“ ir giminės istorija

Iliustracija. Liudininkai - pareigybininkai. 1800 m Varniai/epaveldas.lt

 Kiekviena tema apie pavardžių kilmę ir jų šeimininkų tautybę labai sudėtinga, reikalauja žinių ir lingvistinio išsilavinimo. Šimtai žmonių net nesidomi. Na gavau tokią, paveldėjau iš protėvių, kažkas pasikeitė pats - nes negraži buvo, kitam rūpėjo pataisyti, sutrumpinti.

Diskusija tarp genealogų mėgėjų kyla nuolatos, ne vienas pradėjęs tyrinėti savo giminės genealogiją, nustemba radę kita kalba įamžintą užrašą. Mano senelis lietuviškai kalbėjo, - tai kodėl bažnytinėje knygoje įrašytas lenkiška pavarde, arba - kodėl lietuvių vardai rusiški? 

Negalėjau susilaikyti nepacitavusi daktaro Jono Drungilo mokslinio darbo apie LDK svetimšalius.

Keli rašinio trupinėliai, kurie man pasirodė įdomūs ir nubrėžė takoskyrą į pamastymus į tai, kaip, kodėl ir kada lenkų bajorų giminės apsigyveno Žemaitijoje.

Toliau visas tekstas sudarytas iš citatų, kurios neiškirtos ženklais:

Stebina tai, kad į LDK atvykę ir apsigyvenę lenkų bajorai prieš ir po Liublino unijos buvo laikomi svetimšaliais. 1447 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero privilegijos, skirtos svetimšaliams, buvo susistemintos bei įrašytos į Pirmąjį Lietuvos Statutą.

Gi žemaičiai turėjo ypatingą, nuo 1442 m. teisiškai reglamentuotą „svetimšalio“ kategoriją, į kurią įėjo kitos valstybės (pvz. lenkas), ar tiesiog – ne iš Žemaitijos kilęs bajoras. Statute atvykėliui įvardinti naudojami nebe vienas, o trys terminai – „svetimšalis“ (чужоземец), „užsienietis“ (заграничник), ir „kaimynas“ (сусед).

Įdomi moterų situacija, dėl jų palikimo dalies LDK žemėse, kurių teisiškai paveldėti negalėjo, ištekėdamos už svetimšalių (pvz. lenkų). Kraičio dalis buvo išmokama pinigais.

Atskleisti lenkų bajorų migracijos reiškinį bando mūsų istorikai. panaši kitų šalių situacija, tyrinėjama vokiečių kilmės bajorijos migracija į Čekiją, ar vokiečių įsikūrimas Lenkijoje.

Fiksuoti straipsniai, draudžiantys valdovui teikti pareigybes svetimšaliams.

„Svetimšalio“ termino įsitvirtinimui lemiamą įtaką padarė 1564–1566 m. administracinė ir teisinė reformos, atsirado naujas terminas – „nesėslus“.

Pasirodo buvo įdomi teisinė svetimtaučių situacija - Pirmąjame Lietuvos Statute: svetimšalių bajorų statusui skirtų straipsnių yra keturi. Pirmame svetimšaliams adresuotame straipsnyje (III. 3) valdovas įsipareigojo, kad žemių ir pilių, ir miestų, ir bet kokių paveldų, ir laikymų, ir taip pat bet kokių mūsų urėdų ar titulų bei dignitorijų jokiam svetimam neteiksime, o tik aukščiau minėtosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tų mūsų žemių čiagimiams ir čiabuviams laikyti ir naudotis duosime ir mūsų įpėdiniai duos.

Dar įdomiau, kad atvykėliui pateiktame reikalavime išdėstytos kitokios kilmės įrodymo sąlygos: O jeigu kuris būtų svetimšalis žmogus atvykėlis, tuomet turi vykti į savo šalį, iš kurios yra, ir ten urėdo akivaizdoje turi savo šlėktystę įrodyti ir, įrodinėdamas savo šlėktystę, iš urėdo turi atgabenti raštus su antspaudais.

----

Bajoro pavardės priesaga -ski tarsi turėtų signalizuoti apie šio asmens galimą lenkišką kilmę, tačiau šį kriterijų labiau tiktų taikyti XVI a. pirmai pusei. Vėliau nemažai vietinių Žemaitijos bajorų giminių savo pavardes formavo, prie toponimų pridėdami priesagą -ski. 

1602–1616 m. laikotarpio Vilniaus miestiečių asmenvardžių tyrimas, tuo metu lietuviškos pavardės buvo tiesiog verčiamos į lenkų kalbą. 

Atvykėlių „traukos“ iniciatoriai, šitaip siekę realizuoti savus interesus, buvo LDK didikai: per santuokas, Lenkijoje buvo daugiau paruoštų bei išsilavinusių specialistų, atlikdavo net tam tikrą reprezentacinę funkciją. Taigi, esant lenkų bajorų poreikiui, atitinkamai formavosi ir juos išpildanti „rinka“.

Iliustracija. Krikštatėvis Kapitonas Martynas Gruževskis (Martianus Gružewski Capitaneus lot.) 1769 m Kelmė/epaveldas.lt

XVI a. 9-ame dešimtmetyje J. Gruževskiui persikėlus ir įsikūrus Žemaitijoje, kartu su juo atvyko ir kiti broliai, kuriems Jonas padėjo įsikurti: Damijonui pavedė jam įkeistos Tytuvėnų valdos, o jauniausiajam Andriui, kuris XVI a. pabaigoje buvo įsikūręs Vilniaus pav., XVII a. pradžioje patikėjo centrinės jo rezidencijos – Kelmės valdos – administravimą. Šis pavyzdys rodo, kad svarbiausias migracijos vaidmuo atiteko giminystės ryšiams.

Įprastai giminės „lizdo“ ar kilmės vietovės pavadinimas, kuris buvo įterpiamas tarp asmens vardo ir pavardės, skirtingu metu „išnirdavo“ vėlesnėse kartose. Antai, antrai atvykėlių kartai priklausantis, iš Mazovijos kilęs Žemaitijos pilies teismo raštininkas, 1647 m. pasirašydamas, aiškiai nurodė savo kilmės vietą Piotr z Rybna Rybiński.

Kalba

Tik XVI a. antroje pusėje lenkų kalba užėmė valstybinės kalbos pozicijas pačioje Lenkijos Karalystėje.

Nežiūrint į tai, kad 1566 m. rusėnų kalba buvo įteisinta kaip LDK rašto kalba, lenkų kalba anuo metu iš didikų aplinkos pamažu skverbėsi į mūsiškės bajorijos sluoksnius.

Bendrą kalbinę situaciją LDK sostinėje Vilniuje, apibūdino čekų kilmės kunigas Baltazaras Hostounskis SJ 1569 m. gruodžio 10 d. rašytame laiške: Išsilavinę žmonės ir didikai vartoja lenkų kalbą, svetimtaučiai – vokiečių, valstiečiai – lietuvių.

Apie lenkų kalbos funkcionavimą tuometinėje Žemaitijos bajorijoje bene geriausiai pasako M. Daukša: [...] retas kuris iš mūsų, ypač prakilnesnių, nemoka lenkų kalbos ir negali skaityti lenkiškai, rašytų pamokslų, tačiau mano manymu, daugiausia yra tokių, kurie lenkų kalbos nesupranta arba nė kiek jos nemoka.

Vardai

Didžioji dalis atvykusių lenkų bajorų turėjo tuomet populiarius (pvz. Mazovijoje) vardus, kaip Jonas, Jokūbas, Mikalojus, Stanislovas, Vaitiekus. Antroje atvykėlių kartoje pastebimas akultūracijos procesas, kai senųjų lenkiškų bei rečiau aptinkamų krikščioniškų vardų nebepasitaikė, o savo palikuonims, gimusiems Žemaitijoje, lenkų kilmės bajorai suteikdavo Aleksandro, Jono, Jurgio, Kristupo, Samuelio vardus.

Tad galima teigti, kad atvykę lenkų bajorai kultūriniu atžvilgiu palaipsniui integravosi į vietinę visuomenę, kartu plėsdami krikščioniškų vardų davimo tradiciją.

Pavardės

Didžioji dauguma XVI a. viduryje ir antroje pusėje į Žemaitiją atvykusių lenkų bajorų jau vartojo susiformavusias pavardes, nurodančias jų geografinės kilmės vietą. XV a. pradžioje prie Šalčininkų įsikūrusio Dzierslavo (h. Vieniava) vienas iš sūnų – Mikalojus (†1467) tapo Vilniaus vyskupu, kai likusieji keturi sūnūs išsisklaidė po LDK, sukurdami atskiras šakas, o viena iš jų įsikūrė ir Žemaitijoje, Raseinių valsčiuje415 . Įdomu, kad pradžioje rusėniškoje raštijoje Dzierslavo sūnūs buvo įvardijami Держкович416 . Šiuo atveju patronimui suformuoti buvo panaudota ne lenkiška vardo forma (Dziersław), bet lotyniškoji – Derslaus, o galbūt iš šio sudurtinio asmenvardžio buvo paimtas ir pakeistas pirmas lenkiškas sandas dzierżyć atitikęs rytų slavų держать („laikyti“), iš ko buvo sudarytas rusėniškosios formos tėvavardis. Vėliau tiek trečioje, tiek ketvirtoje kartoje ši patroniminė forma tapo paveldima (Держъкович) 417 . Kai XVI a. antroje pusėje pasirodė rusėniškos aplenkinta (Держкового, Держъкови), o galiausiai sutrumpinta lenkiška forma – Dzierzek. Iš neturtingos Mazovijos bajorijos sluoksnio  XVI a. tik 7% turėjo toponiminės kilmės pavardę.

Tad atvykėliai, neturėję susiformavusios pavardės, vieni naudojo patronimus (ankstyvuoju laikotarpiu), o kiti (vėlesniu periodu) – kartkartėmis patronimine forma įrašytą giminės pirmtako vardą su nuolatine toponiminės kilmės pavarde. Viena vertus, tai atskleidžia kiek kitokią, nei Lenkijoje, atvykėlių pavardžių formavimosi raidą ir rodo dalinį jų prisitaikymą prie vietinių asmenų įvardijimo tendencijų. Iš kitos pusės, nuo XVI a. antrosios pusės paspartėjęs tiek vietinių, tiek atvykėlių pavardžių formavimosi su priesaginėmis galūnėmis -ski procesas, iš esmės atspindi LDK ir Lenkijos Karalystės gyventojų suartėjimo procesą.

Rusėnų raštininkams dviejų ar trijų lenkų kalbos priebalsių fonetinių junginių (pvz. bž, chš, dž, kš, vž) ištarimas bei grafinis jų perteikimas – buvo sunki užduotis. Vengdami šių keblumų, raštininkai praleisdavo vieną grafemą, kai kartu dingdavo ir nepatogumus kelianti fonema. Pavyzdžiui, (Grużewski) Грушовский, Gruszewski ↔ Grużewski.

Aukščiau aptarti atvejai atskleidžia rusėniškosios rašto kultūros, dominavusios iki XVII a. pradžios, ypatumus, kai lenkiškos pavardės dėl sunkiai raštininkams įveikiamų garsų buvo adaptuojamos ar net išverčiamos.

XVI a. antroje pusėje Žemaitijoje vidutiniosios bei smulkiosios bajorijos pavardės dar intensyviai formavosi, o kilusios iš vietovardžio pavardės buvo dar gana retas reiškinys.

1640 m. santuokos liudininku buvo Abram Nagurskaytis, kilęs iš Kumpikų kaimo (Kretingos raj.). Linkuvos bažnyčioje 1693 m. krikštamote buvo linkuvietė Barbara Rybinskaycia. Pirmame pavyzdyje minimas Nagurskių, giminės kilusios iš Lenkijos, kuri Žemaitijoje įsikūrė XVI a. pabaigoje, atstovas. Antrame įraše fiksuojama Ribinskių, giminės kilusios iš Mazovijos ir Žemaitijoje įsikūrusios XVI a. pabaigoje, atstovė. Veikiausiai, taip sulietuvintai įrašytus bajorus, nurodė tiek vietiniai bajorai, tiek jie patys, kuriems toks įvardijimas buvo jų tapatumo dalis. Stebina pats pavardės darybos būdas, kai jai pridedama tipiškai lietuviška (baltiška) priesaga, išimtinai naudojama lietuviškų pavardžių formavimuisi.

XVI a. antrojoje pusėje tarp katalikų ir protestantų prasidėjusi konkurencija dėl įtakos konfesinėje erdvėje pakeitė ir lietuvių kalbos padėtį. Šiuo laikotarpiu išaugusi lietuviškumo reikšmė suaktyvino religinės literatūros rengimą lietuvių kalba, o taip pat pagausino lietuviškai pamokslaujančių dvasininkų gretas, į kurias įsiliejo ir lenkų bajorų palikuonys.

Formavimasis

Pirmas šios sistemos dėmuo buvo praenomen, t. y. vardo atitikmuo. Antras – nomen gentilium/gentilicum – reiškė giminės vardą, kai didėjant giminei, natūraliai susiformavo poreikis atsiskirti bei formuotis naujoms jos dalims. Trečias – cognomen, atitiktų pravardę, kilusią iš vietovardžių, profesijų, pirmtako asmeninių savybių. Dažniausiai pravardė buvo panaudojama, formuojantis naujai giminės šakai.

Tad Antikoje sutinkamas asmenų įvardijimo reiškinys galėjo būti taikomas, kaip tam tikras trafaretas XVI–XVIII a., tačiau jis buvo modeliuojamas pagal anuometinius bajorijos poreikius.

Jan Stanislawowycz Umiastowsky s Klimontow. Šiuo prievardžiu J. Umiastovskis nurodė tikslią savo kilmės vietą – dvarelį, buvusį Mazovijoje, Varšuvos paviete, Božencino (Borzęcin) parapijoje, Umiastovo vietovėje.

Parengta pagal: Jonas Drungilas. Lenkų bajorų integracija Žemaitijoje: migracija, kalba, atmintis XVI a. –XVIII a./Daktaro disertacija/Lietuvos istorijos institutas/Vilnius, 2018

Mano tyrimuose sutinkamos įvairios darybos pavardės nagrinėtos temoje: "Nelietuviškai užrašyti ir lietuviai ir svetimtaučiai"