Kilmės tema aptariama internetiniuose forumuose, diskutuojama namuose, kartais dviprasmiškai prabyla istorikai.
Iliustracija. Herbas Naktikovas.
Apie kilmę kaip rasę neatsargu net galvoti, bet jei nėra jokio lietuviško kraujo, tai kas mus išskiria iš kitų?
„Kraujas – tik metafora ir nieko daugiau“, - kalbėjo istorikas A. Kulakauskas.
Jei ne kraujas - tai gal genai?
2004 m. DNA analizė parodė, kad lietuviai yra artimi ir indoeuropiečiams ir Šiaurės Europos gyventojams. Tačiau…
Lietuviai vis tik skiriasi nuo visų kitų?
„Nuo visų kitų mes skiriamės jau nuo pat pradžių. Tie 37 procentai yra unikalus rodiklis, nes pagal minėtą DNR seką mes daugiau apskritai į nieką nepanašūs. Tarkime, eidami piečiau, į Lenkiją, ten nerasime tokio tipo DNR Y chromosomoje. Tai būdinga tik šiuolaikiniams lietuviams ir latviams”. - teigia genetikas profesorius Vaidutis Kučinskas. „Vis dėlto svarbiausia priklausomybė, analizuojant tautas, yra tarp geografijos ir genetikos, o ne tarp kalbos ir genetikos. Priklausomybė kalbinėms grupėms nebūtinai liudija kilmę”.
Iliustracija. Napoleonas Orda. B.Radvilaitės pilies griuvėsiai. LDM/limis.lt
Kas suteikia bajorui titulą, ar bent legitimuoja? Senjoras (siuzerenas), kuriam vasalas duoda priesaiką. Šių dienų bajorų palikuoniai tik simboliniai, nei priesaikos nėra kam duoti, o ir siuzereno lyg ir nėra.
Siuzerènas [pranc. suzerain] - baronas, grafas, hercogas, kunigaikštis; vyriausiuoju siurezenu buvo laikomas karalius.
Bajorams titulą suteikė ir patvirtino pagal tuo metu veikiančią tvarką, legitimuoti - reiškė įteisinti. Istorikų teigimu kilmingaisiais (elitu) tapdavo gabiausi karo vadai ir religinių kultų lyderiai, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties. Iš senos genties aristokratijos kilęs, praturtėjęs bajoras galėjo nukristi socialinėje hierarchijoje iki laukminko padėties ar net patekti į kurią žemesnę socialinę grupę, tuo tarpu kai kurie šios grupės nariai galėjo iškilti iki bajoro statuso. XVI a. politinę tautą, pasak tyrinėtojų, sudarė tik apie dešimtadalis visų LDK gyventojų, ją vienijo luominiai, pilietiniai ir politiniai interesai, o ne etniniai principai, todėl, pavyzdžiui, gudiškų žemių bajorija ilgainiui tapo bajoriškosios lietuvių politinės tautos dalimi.
Nuo XVI a. 7 deš. XIX a. antrojoje pusėje luomą reprezentavo kilminiai bajorai dvarininkai, kurių galias palaikė privatinės nuosavybės kokybė. Šios grupės sudėtis buvo nevienalytė tiek turtiniu, tiek tautiniu požiūriu. Tai rodo XIX a. antrojoje pusėje biurokratų žodyne bajorams identifikuoti dažniausiai vartoti terminai: dvarininkai, stambūs, vidutiniai, smulkūs bajorai ir dvarų neturintys bajorai (поместное, крупное дворянство, среднепоместное, мелкопоместное, беспоместное дворянство).
Dvarininkai sudarė tik trečdalį viso luomo, didžioji dalis jų buvo įsigiję bajorystę valstybės tarnyboje. Bajorų luomas nuolat pasipildė būtent šios grupės dėka. Dvarininkų grupėje du trečdalius sudarė smulkieji bajorai, dėl neturto ir neraštingumo sparčiai smukę iki valstiečių lygio.
Po 1831 m sukilimo, neįrodę bajorystės asmenys, oficialiai vadinti buvusia šlėkta, pagal įstatymo leidėjų sumanymą turėjo sudaryti tarpinę grupę. Jie nebuvo legitimuoti - įteisinti, bet genetinis priklausymas kilmingųjų luomui nesunkiai įrodomas. Bajorais buvo tituluojami dvarų ekonomai, tijūnai, o kilmingieji save vadindavo “šlėkta” .
Ar bajoras galėjo būti „grynesnis”?
LDK nebuvo paveldimų feodalų luomo titulų (hercogų, grafų ir pan.), išskyrus kunigaikščių titulus (iki 1413 m.). Kuo daugiau teisių gaudavo bajorai, tuo aktualesni tapdavo šiai socialinei grupei priklausymo kriterijų ir bajorystės įrodinėjimo klausimai. Kaip valdančioji socialinė grupė, bajorai siekė atsiriboti nuo kitų grupių, apsisaugoti nuo susiliejimo su jomis.
Tačiau greta bajorų karinę tarnybą atlikdavo jų priklausomi miestiečiai ir valstiečiai. Skirtumas tarp smulkių feodalų ir karinę tarnybą atliekančių valstiečių ne visada buvo pakankamai aiškus, juo labiau kad pastarieji oficialiuose dokumentuose dažnai buvo vadinami bajorais. Belos Kaufman populiarios knygos pavadinimas „Aukštyn laiptais, besileidžiančiais žemyn” atitiko dalies bajorų luomo situaciją, kurioje jie socialinės hierarchijos laiptais leidosi žemyn.
Vienintelis būdas išvengti leidimosi socialiniais laiptais žemyn buvo išsimokslinimas arba tarnyba.
O neteisėtai gimęs bajoro (ypač vyro) palikuonis, negavęs pavardės, bet genetiškai įrodantis savo aukštą kilmę yra kilmingas?
Kadangi luomų neliko, kilmė Lietuvoje yra labai abstrakti savoka. Sovietinio paveldo pasekėjams luominis bajoras - beveik karikatūrinė substancija.
Šiandiena Lietuvos kilmingieji - turintys bajorišką kilmę įrodančius dokumentus ir tiek. Neturintys testuoja savo “legendas” genetiniais tyrimais.
Kurie bajorai lietuviai?
Vis nerimsta kalbos apie bajorų lenkišką pradą. Ar lenkų kalba kalbantis bajoras yra lietuvis - tebediskutuojama iki šiol. Lietuvių tarpe dominavo tautiškumo supratimas remiantis kilme ir kraujo ryšiais, visiškai ignoruojant kalbą, tikėjimą ir sąmoningumą.
1897 metų Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenis bajorai sudarė 5,2 % visų gyventojų. Savo gimtąja kalba 27,7 % bajorų laikė lietuvių kalbą, o Kauno gubernijoje tokių buvo net 36,6 %. Kultūros nešėjai buvo per visą Lietuvos istoriją ne atėjūnai lenkai, bet vietos lietuviai, kurie, kad ir lotyniškai arba lenkiškai rašė ar kalbėjo, bet jautėsi esą lietuviais, niekuomet, ligi paskutinio šimtmečio, nesivadino lenkais ir visuomet aiškiai nuo jų skyrėsi.
Romerių (Römer) giminė – saksų kilmės vienas jų įsteigė Livžemės Romerių šaką. Jo ainis – Motiejus Romeris – XVII amžiuje, būdamas dėl politinių priežasčių ištremtas iš Livonijos ir nustojęs ten savo turtų, kurie buvo konfiskuoti. Trakų vaivadijoje gavo ir vėliau prisipirko dvarų, todėl jis ir jo vaikai nuo tada apsigyveno Lietuvoje.
Tyrinėdama savo giminės genealogiją, prisiliečiau prie Romerių šeimos istorijos. Proseneliai gyveno netoliese, vienas jų buvo Bagdoniškio dvaro ūkvedžiu, todėl domino jų susikirtimo taškai. Daugelio kraštiečių gyvenimo įvykiai buvo įamžinti seniausiose Obelių parapijos bažnytinėse knygose.
XIX a. pabaigoje, beveik tuo pačiu metu, Obelių bažnyčioje gimė, tuokėsi ir mirė parapijiečių stambių, vidutinių ir smulkių bajorų atžalos. Aleksandravėlės dekanato ribose gyveno Baronas Ernestas Tyzenhauzas, jo sūnus Fridrikas su žmona Jadvyga tuokėsi 1831 m, Ksavera Tyzenhauzaitė ir Ksaveras Černoveckis susilaukė sūnaus 1841 Jono Teofilio Boleslovo. Vincentas Tiškevičius su Joana Paulauskaite tuokėsi 1814 m.
Lietuvos bajorijos atstovas Mykolas Juozapas Riomeris (1778-1853) įsigijo Antanašės, Kriaunų ir Bagdoniškio dvarus. Prieš mirtį testamentu pirmuosius du dvarus jis paliko sūnui Edvardui, o Bagdoniškį – anksti mirusio sūnaus Mykolo Stepono sūnui, savo septynmečiui vaikaičiui Mykolui Kazimierui. Šis Kilmingas Romerių giminės atstovas - Mykolas su žmona Konstancija Tukalo Bagdoniškyje susilaukė 7 vaikų: Konstancijos Mikalinos Marijos 1870 m, Elizos Irenos 1871 m, Elenos Zuzanos Rafaelės 1873 m, Elvyros Marijos 1874 m, Mykolo Juozapo Motiejaus 1877 m, Marijos Liudvikos 1878 m, Mykolo Pijaus Paskalio 1880 m. Obelių bažnyčioje 1881 m krikštytas vaikas Eduardo Valerijono Aleksandro Mykolo vardais - jo tėvai buvo kilmingi Eduardas Motiejus Jonas ir Oktavija Eufrozina Juozapota Čekauskaitė fon Romeriai. 1897 m pakrikštyta mergaitė keturiais vardais: Jadvyga, Teresė, Sofija, Adelė, jos tėvai Kilmingas Bronislovas Antanas (Edvardo sūnaus) ir Marijos Jozefinos Ronos, Adelės (Viktoro dukters) grafaitės Dunin-Jundzilaitės Fon Romeriai iš Antanašės dvaro. Po tris vardus gavo du jų sūnūs: 1890 m gimęs - Motiejus, Steponas Jurgis ir 1891 m gimęs - Bronislovas Dimitrijus Konstantinas. Bronislovo likimas skaudus, nes jis tapo Rusijos Revoliucijos auka - 1918 m buvo bolševikų sušaudytas Ladogoje.
Mano protėvius taip pat palietė I-ojo Pasaulinio karo negandos. Iš gimtųjų Pavesejų jiems teko trauktis į Rusijos gilumą, vėliau Samarą, kęsti nepriteklių, badą, šiltinę bei su nerimu stebėti revoliucijos idėjinio vado Lenino agitaciją. Grįžę į karo nusiaubtą tėviškę, visi kibo į darbus, kurių labiausiai reikėjo beatsikuriančiai valstybei. Kas jie, tie bajorų luomo atstovai - namuose kalbantys lenkiškai, mokėję daug kalbų, nuolat gyvenę Tėvynėje ir nuosekliai dirbę Nepriklausomoje Lietuvoje?
Iš Mykolo Romerio autobiografijos:
Apmąstymai apie Lietuvos lenkų ir kitų tautinių mažumų vietą lietuvių tautinio atgimimo procese, apie jų pilietiškumo sampratą.
„Aš atsimenu, kokį įspūdį į mane padarė vieną sykį Petrapily Lietuvių giesmės užgirdimas bažnyčioje…aš klausiaus žinomų man nuo mažų kūdikystės dienų žodžių ir melodijų ir sąmoningai jaučiau, kad štai yra mano tikrieji broliai, mano už visus milimiausi artimieji, ir kad šie žmonės ir šie žodžiai, ši giesmė – tai yra mano sielos ir mano kraujo tikriausis, esminis gaivalas, už kurį man nėra kito saldesnio ir labiau savojo. Niekuomet lenkų kalbos žodžiai nėra padarę į mane tokio gylaus įspūdžio, kaip tą sykį lietuvių kalba; ji man skambėjo, kaip dangaus melodija”.
„Aš dar nežinojau, kad mūsų – t. vad. Lietuvos lenkų – tragedija, arba bent vienas mūsų tragedijos veiksnys – tame, kad mes neturime savo vardo, kad mūsų siela yra dviejų tautinių sielų ypatinga koncepcija, kad esant konfliktui tarp tų dviejų sielų mums yra sunkiau, negu kam kitam, nusistatyti teisingai ir nemeluoti; mes naudojamės vardu (Lenkų), kuris neatitinka mūsų ypatingai esmei ir kuris nereiškia mūsų gyliausių psichikos ir budo pagrindų, išaugusių iš Lietuvos žmonių budo bei psichikos, iš gyliausių vietinės etniškos formacijos šaknų (Lietuvių ir Baltgudžių). Mes nesame Lietuviai nei Baltgudžiai, bet mes iš tikrųjų nesame ir Lenkai. Mes nesame ypatingi sau žmonės Lietuvos visuomenėje; dalis mūsų įėjo į Lietuvių tautines eiles, pasivadino Lietuviais, bet iš tikrųjų savo sieloje – bent pirmosios kartos asmeny nenurimo; dauguma gi – ypač Vilniečiai – tebekimba prie Lenkų, mėgina atsikratyti nuo savo sielos gyliausių lietuvybės šaknų, bet turi apsivilti: jie nerasią Lenkuose savo tikros vietos, negalėsią sutirpti Lenkų sieloje, kaip savo laiku nepajėgiau tai padaryti ir aš, ir aš tikiuos, kad jie grįšią į savo Tėvynę- Lietuvą, kurioje atsirasianti vieta ir jiems; bet jie prieš tai turėsią patyrti visus nusižeminimo ir savo sielos išsižadėjimo kartumus, išgerti kartumo taurę iki dugnui, pergyventi sunkų psichinį krizį, ir kada jie pagaliaus pažinsią save, jie rasią tiesų kelią į Tėvynę – į Lietuvą”. Nuoroda:
Pirmajame „Aušros“ numeryje paskelbtame manifeste formuluojamas lietuvių tapatybės modelis nežinant, kas sudaro tautą. Jame apeliuojama į lietuvių inteligentų, kurie jautė lietuviškai ir mislijo, norint rašė lenkiškai („Aušra“, 1884), sąmoningumą. „Visi mokinti, raštiški vyrai tapatinami su inteligentais, kurių misija yra apmąstyti giminės nuopuolį ir nurodyti negandų šaknis. Tie, kas atskyrė savo apšvietą nuo tamsiųjų brolių, gali tą tamsybę lengviau sunaikinti”.
Iliustracija. Herbas Naktikovas.
Iliustracija. Herbas Naktikovas.
