Asmenvardžių perrašymo lietuvių kalba principai
Iliustracija. Archyvinio įrašo fragmentas.
“Matėme, kad dabartinės mūsų pavardės yra ilgos nutautinamosios raidos rezultatas: buvo įvairiai perdirbinėjamos, slavinamos (neretai ir vėl lietuvinamos). Dėl tokios transformacijos daugelis jų neatpažįstamai pakito, dažnai nedaug tesiskiria nuo atitinkamo tipo lenkiškų ar gudiškų pavardžių. Savi ir svetimi elementai jose neatskiriamai susiję. Griežtai skirstyti jas į „lietuviškas“ ir „nelietuviškas“ beveik neįmanoma: kiekviena, kad ir pati „nelietuviškiausia“, mūsų pavardė paprastai turi lietuviškų elementų, bent jau jos galūnė būna lietuviška. Todėl vietoj termino nelietuviška pavardė istoriškai tikslesnis būtų suslavinta, ar tik apslavinta, pavardė. Suprantama, ir iki šiol vartoti terminai lietuviška pavardė ir nelietuviška pavardė yra reikalingi ir gali būti vartojami, tik nereikia jų reikšmės suabsoliutinti. Vartokime šiuos terminus apdairiai, nekurkime jų pagrindu klaidinančios ir istoriškai netikslios pavardžių klasifikacijos, kuri negali būti moksliškai pagrįsta”.
Šaltinis „Gimtoji kalba“, 2010, nr. 9, p. 7–11.
Iliustracija. Archyvinio įrašo fragmentas.1796 m. /epaveldas.lt
Kaip jau minėjau ankstesniuose įrašuose, archyvinėse knygose dauguma mūsų asmenvardžių buvo užrašyti ne lietuvių kalba. Kiekvienoje parapijoje gyvenusių žmonių surasti vardai ir pavardės privačioje genealogijoje galėtų būti perrašomos lietuvių kalba. Žinome, kad kiekvienas mėgėjas negali tobulai žinoti vertimo taisyklių, bet galima pabandyti sekti Lietuvių kalbos instituto skelbiamus principus, pavyzdžiui, aprašytų joniškiečių asmenvardžiais.
Perrašant krikštavardžius lietuviškai, pateikiamos lietuviškos krikščioniškų vardų formos, pvz.:
Jerzy Banaytis - [Jurgis Banaitis],
Kaz Janulowicz - [Kazys Janulavičius],
Stephan Jonaytis - [Steponas Jonaitis],
Stanisław Martynaytys - [Stanislovas Martynaitis],
Jakub Urbonaytis - [Jokūbas Urbonaitis] ir pan.
Perrašant joniškiečių pavardes lietuviškai, stengiamasi jų nekeisti, bet išsaugoti jų fonetiką ir kitus ypatumus. Bene svarbiausias aptartinas pavardžių lietuviškų lyčių rašybos aspektas − tai balsių, dvibalsių ir priebalsių rašyba, kai kuriais atvejais gerokai besiskirianti nuo dabartinės.
IIiustracija. Archyvinio įrašo fragmentas. Francisci Zuywoda lot. (Pranciškus Žuivada)
Balsių rašyba:
o keičiama į a, pvz.: Bałtuszko (1) − [Baltuška].
Dvibalsių rašyba:
IIiustracija. Archyvinio įrašo fragmentas. Ewa Kalpokaytie (Ieva Kalpokaitė) Kelmė 1771 m.
ay keičiama į ai, pvz.: Jonaytis (2) − [Jonaitis], Walentynaytis (1) − [Valentinaitis]; aw keičiama į au, pvz.: Dawkszaytis (6) − [Daukšaitis], Ławkaytis (6) − [Laukaitis]; oy keičiama į ai, pvz.: Goyłaytis (7) − [Gailaitis], Woyczaytis (2) − [Vaičaitis]; uy keičiama į ui, pvz.: Braziułuytis (2) − [Braziuluitis], Petruytis (2) − [Petruitis].
Priebalsių rašyba:
cz keičiama į afrikatą č, pvz.: Czepaytis (2) − [Čepaitis], Wayczaytis (3) − [Vaičaitis]; ł keičiama į l, pvz.: Andrułaytis (2) − [Andrulaitis], Grygałaytis (2) − [Grigalaitis]; sz keičiama į š, pvz.: Beniuszuytis (3) − [Beniušuitis], Szymaytis (2) − [Šimaitis]; w keičiama į v, pvz.: Wanagaytis (2) − [Vanagaitis] ir pan.
Be šių aptartų, galėtų pasitaikyti ir kitokių fonetinės substitucijos atvejų, kuriuos būtų galima vertinti kaip nedėsningus.
Galūnių rašymas
IIiustracija. Archyvinio įrašo fragmentas. Catharina Baiarena lot. (Kotryna Bajorienė).
Tiriamame XVII−XVIII šimtmečio bažnytiniame šaltinyje pavardės yra rašomos ir su galūnėmis, ir be jų. Pavardės su lietuviškomis patroniminėmis priesagomis -aitis, -onis, -ūnas pastebimai dažniau užrašomos su galūnėmis. Kaip sąmoningo pavardžių slavinimo paliudijimą, matyt, reikėtų vertinti tokius atvejus, kai pavardės su šiomis priesagomis užfiksuotos be galūnių. Vienas iš didesnių pakeitimų yra tas, kad tokioms be galūnių užrašytoms pavardėms bus pridedamos galūnės, pvz.: Andreiun (2) − [Andrejūnas], Baniułuyc (2) − [Baniuluitis] ir pan. Tas pats bus daroma su galūnių neturinčiais bepriesaginiais antroponimais, pvz.: Jogmin (3) − [Jogminas], Norbut (2) − [Norbutas] ir kt.
Alma Ragauskaitė
Šaltinis - Lietuvių kalbos institutas
XVIII a. pradžioje pagausėjus lenkiškai rašomų dokumentų, pasirodė bei įsitvirtino lenkiškai sudarytų asmenvardžių formų. Vėliau rusėnų raštininkams dviejų ar trijų lenkų kalba užrašomų priebalsių junginių supaprastinimas tapo įrankiu dar kartą keisti pavardės užrašą.
Sveiki, pavardė Dambraudskas – 1. galimai iš vietovardžio Dambrava – kaimas Prienų rajono savivaldybėje, 4 km į pietvakarius nuo Išlaužo, šalia Šventupės upelio ir Išlaužo tvenkinių. 2. https://pavardes.lki.lt – kilmė ne visai aiški, bet greičiausiai skolinys, plg. lenk. Dąbrowa.
Jolanta iš viduramžių prancūziško vardo Yolande, kuris tikriausiai buvo vardo Violante forma, kuris buvo lotyniškas vedinys – „violetinė“.
tavo pavardė lenkiška. Lenkiškai tai Dąbrowska, tai kilminga pavardė, tokią pavardę turėjo daugelis Lenkijoje svarbių žmonių. Netgi Lenkijos himne yra eilutė: „Marsz Marsz Dąbrowski“ reiškia vieną iš Lenkijos vadų. Populiariausia pavardė kilusi iš „Dąbrowa“ miestelio, kuris lietuviškai reiškia lapuočių mišką, kuriame vyrauja ąžuolai.
parasykit man, mano pavardes reiksme, ir mano vardo reiksme, Jolanta Dambrauskaite, noriu zinoti,savo pavardes reiksme, aciu, mano vardas Jolanta Dambrauskaite.