Tiek daug profesijų būta anksčiau, bet retas žinome ką dirbo ir kuo vertėsi mūsų protėviai? Kiek amatų ir seniausių specialybių išliko iki dabar, o kiek jų išnyko? Ne vienam įdomu kas buvo jo tolimi giminaičiai: puodžiai, dailidės, raštininkai, gal fabrikantai ar manufaktūrų steigėjai?
Nebūtina prisiminti, kad pirmąja pasaulyje telefono operatore tapo G. Willard Croy, pradėjusi dirbti Bostono telefonų dispečerinėje 1878 metais. Bet pasaulis tiek pakito, kad pamišta reta profesija, nes XX a. neliko žmogaus - žadintuvo, kuris naudodamas ilgą lazdą trankydamas į duris ar langus keldavo žmones į darbus. Tiesa, profesija neišnyko, vėliau atsirado modernesnė versija - įmonės pasamdydavo asmenį, telefonu žadinantį darbuotojus.
Trumpai apie tai, ko nerasime archyviniuose įrašuose.
Istorijos vadovėliuose teigiama, kad pradėję nuo medžioklės, žvejybos ir rankiojimo jau I a., baltai tapo sėslūs žemdirbiai ir gyvulių augintojai. Archeologiniai radiniai atskleidžia kuo protėviai vertėsi - daugiausia namų amatais. Tikriausiai neišvengiamai vertėsi prekyba, karyba, o gal, plėšikavimu.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu egzistavo raikytojai, kurie privalėjo paragauti maisto, dėl galimo nunuodijimo. Įdomios pareigos - vaiskio, nes jis privalėjo guosti kare žuvusiųjų našles. Dvare reikalingi stalininkai, suolininkai, taurininkai ar kaštelionai. Vargu šiandien būtų žinomas dročius – ruošiantis lentas statybai.
Į darbą kaip į šventę…
Iliustracija: Lietuvaitės 1898 m/Šaltinis: East Prussia in old photos
Tarnai, šukuojantys ir rengiantys XVIII amžiaus pasiturinčias moteris, dabar vadinami kirpėjais ir prieinami kiekvienai skubančiai į šventę.
Metalinių raidžių rinkėjų profesija išnyko XX amžiuje, nes vystantis technologijoms darbo pasaulis spaustuvėms iškėlė naujus reikalavimus.
Tarpukariu knygose dažniausiai užrašytos šios profesijos:
ūkininkai, verslininkai, tarnautojai, mokytojai, darbininkai, valstiečiai, kai kas tarnavo pas ūkininkus - tai lauko, žemės darbininkai, samdiniai, vienas kitas malūnininkas ir jo padėjėjas. Egzistavo nešikai ir juodadarbiai, artistai ir muzikai.
Technikos ir technologijų tobulėjimas lėmė vienų profesijų nykimą, o kitų atsiradimą, bet viskas sukasi ratu.
Nors tokios profesinės žinios kaip verpalų dažymas, rankų darbo audimas, žvejybos tinklų mezgimas lyg ir turėjo išnykti, bet amatų atkūrimo banga suranda nišą senoms ir labai retoms specialybės.
Beišnykstantčios profesijos atstovams - kaminkrėčiams darbo sumažėjo, visgi, ekonominė krizė juos jau grąžino ant miestų stogų.
Viešojo transporto bilietų pardavėjo, vadinamo konduktoriumi, darbo baras liko nelabai patobulėjęs, dabar juo s pardavinėja pats vairuotojas.
Multimedijos dizaineriai, elektronikos inžinieriai arba nuotolinio klientų informavimo tarnautojai nebuvo reikalingi, kol nebuvo interneto, kompiuterių, bei įvairių technologijų ir inovacijų.
Gyvenimo būdo vadybininkai, telekomunikacinių sistemų valdytojai yra atitinkamomis žiniomis bei gebėjimais grįstos žmonių veiklos, atsiradę dėl naujo gyvenimo būdo ir tempo.
Knygų įrašų kaleidoskopas
Labai įdomu studijuoti prieškario prierašus, daug įdomybių galima perskaityti prie besituokiančio giminaičio pavardės, ypač, kai pasitaiko labai smulkmeniškai išvardintų pareigų ar užsiėmimų.
Iliustracija: Sedos valsčiaus atstovas - klumpių drožėjas.
Bažnytinėse knygose apie Lietuvos gyventojų profesiją sužinome XX a. pradžios santuokų įrašuose, kada fiksuodavo daugelio sutuoktinių užsiėmimą, amatą, veiklos rūšį. Kur kas rečiau apie gyventojų profesiją rašydavo XVIII-XIX a. dokumentuose.
Iliustracija: Kilminga moteris 1765 m. įrašyta Notaria Johansbergensis (lot. notāri|us, - raštininkas,sekretorius; stenografas).
Iliustracija: Gubernijos sekretorius Mosėdis 1827 m.
Iliustracija: Tarnautojas 1908 m.
Iliustracija: Vargoninkas - retesnis radinys.
liustracija: Ūkininkas - vienas dažnesnių apibūdinimų prieškariu.
XX a. pradžioje kaime vyrai užsiimdavo žemės darbais, ūkininkavo arba dirbo sezoninius darbus - taip dažniausiai apibūdindavo jų profesijas priešsantuokinių apklausų metu.
Miesto gyventojai turėjo didesnį profesijų sąrašą. Valdininkų pareigas užrašydavo nurodant veiklos pobūdį.
Visos kaimo moterys sėdėjo prie audimo staklių, mokėjo austi, verpti, sukti, bet siūti mokėjo tik profesionalės.
Po visą kraštą keliavo pardavėjai, dažniausia žydai, jie supirkdavo ir parduodavo viską ko reikėjo ūkiui ir namams, todėl katalikų bažnyčios knygose pardavėjų profesijų įrašų neteko matyti.
Nustebino, kad gana dažnai įrašydavo vyrų profesiją - geležinkelio darbuotojai, dažni tarnautojai.
