Kitoks pasaulis

Kada vaikystėje pasukdavome keliu į Jūžintus, pakelėje, pro ūksmingų medžių alėją, pirmasis mus pasveikindavo Gačionių dvaro rūmų pastatas.

Apleistas, kontora tapęs, jis vis oriai laikė savo stogą, pro papilkėjusius langus, tarsi, kupinu ilgėsio žvilgsniu, palydėdavo paravažiuojančius.

Šią vasarą keliaudama į savo protėvių viensodį, užsukau į nušvitusį Gačionių dvarą. Patamsintas iki giliai juodos spalvos medinis namas su baltais spidinčiais langais ir kolonomis tarsi šypsosi pasitikdamas.

Dvaras sulaukė savųjų…

Su dižiausiu dėmėsingumu klausiausi šio dvaro paveldėtojo pasakojimo apie atkūrimo darbus. Baronų Rozenų giminės palikuonis Piotras Rozenas, pasaulio pilietis, puikiai kalbantis 7 kalbomis, su didžiausia meile pasakojo apie savo šeimą, fotografijose užfiksuotus giminaičius, dvaro istoriją ir aplinkybes, kurios buvo nepalankios jų išlikimui gimtinėje.

Jis kaip tik ruošė pietus 14 asmenų svitai iš Vilniaus. Kvėpėjo avienos kepsniais, garavo prikaistuvai ir šeimininko atidus žvilgsnis vis pasisukdavo į ruošiamus patiekalus. Pastabus ir svetingas Piotras tarsi buvo visur, persimetė keliais žodžiais su žmona, palydėjo svečius ir, neatitraukdamas dėmesio nuo atsitiktinių lankytojų, svarbiomis detalėmis įdomiai surišo temą. Nuoširdžai paaiškino patiekalų ir receptų paslaptis, bei pristatė europietiškos virtuvės prialumus. Peržvelgė akimis valgomojo aplinką ir išsamiai sudėliojo savo 250 asmenų giminės istoriją.

Bet ne Piotro pasakojimas, o jo šiluma ir paprastumas, jo užsidegimas ir energija pavertė mano ir kitų buvimą šalia nenusakomu, kitokiu.

Gaila, kad Lietuvoje beveik neliko tikrųjų aristokratų, kurie įneštų į mūsų sumaištį pastovumo ir dvasinės laisvės dvelksmą. Kažkas kita. Tas kita nebūtinai geresnės kokybės, bet taip pat tikra, kaip gimtų laukų spalva, kaip tikrų namų kvapas, kaip artimųjų apkabinimas. Ar įmanoma atkurti šį pilnatvės jausmą, restauruoti pilnakraujį mūsų visų šiuolaikinį “kūną”, su visais visuomenės saitais ir gyvenimo turiniu, kurio buvo apstu istorinėje Lietuvoje? Kad bendraudami galėtume atkurti net jei ir netobulą, su briaunuotais kraštais ir netolygų, bet turiningą ir tvirtą tarpusavio ryšį.

Istorijos sūkuryje buvo sunaikinta autentiška visuomeninių bendruomenių struktūra ir visų jos narių natūrali raida. Per amžius drauge sugyvenusių klasinių, tautinių bei religinių bendruomenių kultūrų sąveika devalvavo, pakito tarpusavio santykiai.

Liko tik “lygūs ir vienodi”. Tarybinis traktorius pusę šimtmečio sukiojosi mūsų žemėse ir netvarkingai suakėjo ne tik laukus. 

Venecijos chartijos įtvirtintos nuostatos reikalauja elgtis pagarbai su kiekvienos epochos kultūriniu palikimu paminkle. Kalbama beveik tik apie materialines vertybes.

Tikriausiai sunkiausia atkurti buvusius tarpusavio santykius, visas jų spalvas ir atspalvius. 

Tenka apgailestauti, kad šiuo metu Gačionių dvaras parduodamas.

Tik ar atsiras pirkėjas, kuriam tiktų autentiškas istorinis dvaro kostiumas?

…bijau, dažnam bus ankštas.


Palikti komentarą

Prieš paskelbiant viešai, visi komentarai yra peržiūrimi.