Dokumentuoti savo vaikystės namus

“Namai - tai vieta, kur galiu pakabinti savo skrybėlę,” sako anglai. Šiandiena išsiblaškę po visą pasaulį randame naujų būstų, kurie tampa namais. Ar mes, lietuviai, galime įsikurt bet kurioje vietoje, prigyti bet kur ir jaustis kaip savo namuose?

Kas sukūrė jūsų namų atmosferą?

Kokie jūsų prisiminimai apie buvusius namus? O gal svečiuose jautėtės kaip namuose? Gal namai buvo svetimi, šalti? Ar turėjote vienintelius - ypatingus? Kas jums sukėlė gerus jausmus? Jums tai buvo vieta, žmonės, laikas? Ar buvo tokia vieta į kurią norėtumėte sugrįžti?

Kartą emigracijoje gyvenantis draugas paklausė “Ar dar turi kokius namus - su kuriais visu vidumi esi suaugusi?”

Tikriausiai visiems mums rūpi šis klausimas. Ar esame suaugę su namais, gimtine, Lietuva, net jei likome ten, kur gimėme arba emigravome, gal kažkada grįžome iš tremties, o gal tik vakar iš ilgalaikės kelionės, trumpos komandiruotės…

Kurie mano namai?

Gyvenau septyniose skirtingose vietose, taigi, įvairūs tie mano namai, jie keitėsi ir keičiasi visą gyvenimą. Kaip tik gyvenu persikėlimo nuotaikomis. Skirtingose vietose: mieste, kaime, savoje šalyje ir svetimoje valstybėje visur buvo bandoma prigyti. Buvo vietų, kur jaučiausi kaip namie, o kitur, nepaisant mano pastangų, to jausmo nebuvo. Geriausių namų prizą atiduočiau vaikystės namams, pas senelius atokiame viensodyje. Tikriausiai kiekvieni namai galėjo tapti “mano namais”. Nupirkti, laikini, paveldėti - visi buvo vadinami namais, bet kodėl taip skirtingai juos dabar vertinu?

Ar tik tada kai juos prijaukiname ir jaučiame savo pilnatvę, tada kai patys juos sukuriame tokius, kurie tampa jaukia vieta šeimai, mūsų draugams, artimiesiems, yra tikrieji namai? Gal vieniems tai didelis individualus namas; triukšmingas, pilnas suaugusių, vaikų, draugų ir augintinių, kitiems - mažas butelis kur nors priemiestyje, net bendrabutis prie stoties, ar naujas kotedžas prestižiniame rajone. Kiekvienas būstas yra kieno nors namai, kurie alsuoja savastimi, būdinga tik tiems, kurie juose gyvena. Tuščia gyvenamoji erdvė nėra “mūsų namai” (tik vieta skrybėlei pakabinti). Manau, mes patys esame jų kūrėjai. Palengva gyventojai užpildo namus, juos įdvasina. Stebiuosi, kai kas nors įsikuria dizainerio projektuotame interjere, kur kaip muziejuje viskas dera ir šeimininkas bijo pirkti vazą be specialisto leidimo. Tokie nėra savi, tik kitų žmonių sukurta namų vizija, bet ir juose gyvenama.

Ar galėtumėte aprašyti, nupiešti savo svajonių namus, prisiminti buvusius, juos palyginti?

Ar galėtumėte apibūdinti kaip atrodė tikrieji jūsų namai? Kokios buvo sienos, durys, kas už lango, virtuvėje ar koridoriuje? Akimirkai užsimerkime ir pasinerkime savo mintimis į prisiminimus…Kas iškyla pirmiausia? Šviestuvas…senas vilnonis kilimas kambario centre…užuolaidų ar tapetų raštai…lentyna prikrauta knygų…mėgstamų žaislų? Gal būt buvo krėslas, kuriame sėdėjo bočius, ar radijo imtuvas aplink kurį būrėsi visa šeima. Gal namų ašis buvo stalas, ant kurio šventadieniais buvo dengiama staltiesė, rikiuojamos vaišės, prie jo buvo dainuojama, liūdima ar trumpam prisėdama atsisveikinti.

Ar galite mintimis pereiti per kiekvieną namo kambarį, prisiminti visas smulkmenas? Kokie ryškiausi vaizdai, kvapai…gal garsai?

Greičiausiai turite fotografijų, kurias panorote peržvelgti. Kiek namų buvo užfiksuota? Ar galite rasti skirtingus tų pačių namų vaizdus; prieš karą, po karo, vakar? Ar galėtumėte atkurti visą savo buvusių namų seką? Palyginti juos savo prisiminimuose, nuotraukose.
Gal būt išlaikėte savo, savo vaikų ar anūkų piešinius, mokyklinius rašinius apie šį būstą. Gal būta laiškų kur paminėti statybų, rekonstravimo, griovimo momentai, aprašyti džiaugsmai, nuogąstavimai ar baimės susiję su namais. Turite namų dokumentų, brėžinių, planų?
Šventės, svečių priėmimai, kasdieniniai darbai ir mėgstami užsiėmimai kiekvienuose namuose buvo skirtingi. Močiutės verdamos uogienės su gvazdikėliais ir cinamonu, mamos kepamų šventinių pyragų kvapai - tai jaukių namų prisiminimai. Sklindantys pianino, obliaus prie varstoto garsai ar medžio drožlių kvapas dirbtuvėje - tradiciniai dalykai senuose namuose.
Mano namų istorija - tai visi paminėti ir daugybė nepaminėtų dalykų. Kiek daug kartų važiavome apžiūrėti buvusių namų, fotografuoti, teko kalbinti naujus gyventojus. Tokie namai jau atitolę, susvetimėję, šildo kitus žmones.

Šeimos istorija - tai ne tik giminės medis. Namai irgi giminės paveldo dalis. Manau verta surinkti visą medžiagą apie savo esamą buveinę, savo tėvų namus, protėvių gyventas vietas.
Kaip dažnai girdžiu pasakojimus apie apsilankymus išnykusių kaimų vietose. Susitikimų metu tarp medžių statomi stalai, tiesiamos baltos staltiesės ir buvę gyventojai susėdę drauge kuria buvusių namų iliuziją.
Lai jūsų prisiminimuose namų slenksčio niekada neužžels žolė…

Sulaukiau įdomių minčių ir pasvarstymų šia tema, dalinuosi:

"Mano Auklėtoja sakė, kad išvykus man mokytis iš kaimo į Vilnių, savo tėvų namuose aš tapsiu svečiu. Nuo mano išvykimo jau praėjo 20 su trupučiu metų. Kaskart grįžęs namo (taip, aš visą tą laiką tėvų namus vis dar vadinu Namais) aš vis galvoju - ar norėčiau gyventi čia su savo šeima. Ir vis nerandu sau atsakymo. Dabar gyvenu naujuose namuose, kuriuos sukūriau pats su žmona praktiškai nuo nulio be pašalinių (dizainerių) invazijos. Palengva susigyvenu su tuo, ir naujieji namai po truputį virsta Namais. Bet vėl sau pagalvoju - ar norėčiau čia gyventi senatvėj? Atsakymo taip pat dar neradau. Sako, nereikia prisirišti prie daiktų. O į ką tada atsiremti? Plaukioti po pasaulį, kaip debesėliui danguje? Ačiū, gal be manęs…
Ir vis dėl to, guliu vaikystės namuose… Užsimerkiu - gražu. Atsimerkiu - liūdna. Žinau, kad jeigu vaikystėj/paauglystėj kažkur buvo labai labai nuostabu, tai niekada nereikia ten grįžti - nusivilsi dabartine situacija, o prisiminimai subliūkš. Lai gražūs prisiminimai lieka širdy (smegenyse).
Bet čia gi Gimtinė, Tėviškė, kur persipina liūdna dabartis su nuostabiais vaikystės prisiminimais. Ir bliūkšta jie, ir vėl pripučiu… Kažkada teks sustoti (gal ne savo noru)…
Anądien, Tėviškėj besodinant ąžuoliukus vaikų garbei, pasakiau, kad užaugę galės pasakoti savo vaikams ir anūkams, kaip sodino… Vyriausiasis užklausė: - Kas bus, kai mirs Močiutė, ir mes parduosim šitą sodybą? Aiškindamas, kad man tai labai brangi vieta, ir aš jos nenoriu parduoti, norėjau tikėti savo žodžiais…".

Matomai, mes visi turime už kažko laikytis - ta atrama ir istorija, ir medis, ir giminės šaknys, ir gimtinė…
Kada pasvyra koks kampas, slysta viskas.
Yra stiprių, galinčių lėktuve gyventi. Bet didžioji dauguma, tų, kurie pagal profesiją ar pareigybes blaškosi po pasaulį, serga depresija. Viena mano giminaitė augo miške (šeima slapstėsi), jai - miškas namai.
Išgirdus kokius šiltus paliktų namų prisiminimus išlaikė savo širdyse emigrantai, represuotieji, šiurpas ima.

Poetų apdainuotas tėviškės įvaizdis tikrai suformuoja stiprių namų idėją. Kaip tada standartinis blokinis butas, esantis daugiaaukštyje, arba laikinas būstas Sibiro taigoje? Ar namai - tai ta vieta, kur tavo tėvai, kur jautiesi saugus?
Pamaniau, renkantys savo giminės istoriją, sudarantys medžius, neišvengiamai grįžta prie šaknų, visi kalba apie vietą iš kur kilę. Vieniems tai sodyba, kitiems išlikęs medis, buvę namai ir įvairūs prisiminimai.

 "Neįsivaizduoju nuolatinio gyvenimo blokiniame name. Pakako keleto metų studijuojant… Jau geriau tada miške".

... bet namais tampa: loftas buvusioje sukarintoje gamykloje, jūrinis konteineris, ekologiškas molio ir šiaudų statinys, 3D spausdintuvu pagamintas ar plūduriuojantis vamzdis. 

Iliustracija. Būstas iš tampriųjų audinių struktūrų. A. Kašuba.


Palikti komentarą

Prieš paskelbiant viešai, visi komentarai yra peržiūrimi.