Aš nieko nežinau apie savo giminę

- Apie senelio giminę mažai žinau... Kur galėjo gyventi proseneliai? Is kur tėvo tėvai kilę nežinau. Nuo kur man pradėti ieškoti?

- toks vaizdas, kad dingę nuo žemės paviršiaus...

- tas tevas, kuris nepriemė jo kaip savo vaiko, 

- o mano močiutė pabėgo, nes bijojo kaimo žmonių...

- Šiame kaime gimė Petras, parašyta tėvai Antanas ir Ona, reiškia, čia jų gyventa...

- po truputį pažinsiu save

- Super, radau senelių santuoką kitoje parapijoje, bent tiek, nes nenoriu būti ta, kuri nieko nežino...

- Studijuoju archyve - kuo toliau tuo idomiau,

- Aš visas pavardes į sąsiuvinį rašausi, didelį, paskyriau daug vietos

- Pažadu, nusipirksiu didelį lapą popieriaus ir pradėsiu su babyte braižyti medį

- Kiek visko radau! Toks jausmas, kad ką tik gimiau.

Cituoju gautų laiškų fragmentus, norėdama padrąsinti, parodyti, kad kartais sudėtinga nustatyti paieškų kryptį ar teisingą kelią, norint surasti kur slepiasi koks užmirštas gentainis. Visos mintys, kuriomis dalinasi skaitytojai, yra apie pradžią, apie susidomėjusių bandymus kartu su manimi keliauti per virtualius archyvus.

 -  fantastika, taip ir galvojau, domėjausi tais kaimais ir man protas nenešė kiek sužinojau... ačiū skaitau mterikus viską iš eilės, didelis dėkui, kad vargstate dėl manęs.:)

Kiek juose aistros ir nuoširdaus susirūpinimo! Pasidalinau tomis žinutėmis, nes surasti savo giminės šaknis tikrai verta ir įmanoma. Jeigu vis dar nesiryžote - pabandykime kartu. Kiekvienas iš mūsų senbuvių gali būti savanoriu, palydovu į mįslingą praeitį, padedančiu keliauti per senuosius archyvinius rankraščius...

Esu sutikusi žmonių, kurių pasakojimai liūdina ir pastangos rasti pėdsakus atrodo beviltiškos. Bet būna - ima ir palengva išsinarplioja.

Kada šeimose nutylima apie giminės istoriją - tikrai ne be priežasties. Bijoma judinti atminties klodus, vartyti gyvenimo knygos puslapius ir atverti duris į nežinią. Tam gali būti daugybė įvairių priežasčių.

Žinau, kaip liūdna konstatuoti - rado prie parduotuvės durų, įvaikinę asmenys iškeliavę į naują vietą, liko niekam nežinoma jų istorija - kur pradžia? Nesantuokiniai garsių giminių vaikai, varto nuotraukų albumus, seka galimų protėvių linijas, nori rasti panašumų (išvaizdos, polinkių, profesinių siekių). Karo ir pokario supriešintos giminės - bando suklijuoti virtualų medį ir atsimuša kaip į sieną, nes reikalaujama išbraukti vienos šakos duomenis iš giminės medžio...reikia kantrybės ir milžiniškų pastangų susitaikymui. Dažnai geriau išlaukti, tyliai rinkti medžiaga sau, neviešinant.

Esu pastebėjusi, kartais viskas ne taip beviltiška, kaip atrodo. Na, nesurado tikrosios motinos pėdskų, bet "atkapstė" įtėvių genealogiją. Ne kraujo ryšiai, bet suradimai gali būti svarbesni ir pradžiuginti tuos, kurie mums brangūs. Jie nutiesė vaikui naują kelią, jų istorija tapo šios naujos šeimos dedamąja.

Kažkas uždraudė gilintis į praeitį. Apmaudu. Būna visaip. Kantriai ir atsargiai atskleidžiami faktai, nes atsiranda giminių, žinančių apie prarastus ryšius ir palaikančių iniciatyvą surinkti savuosius.

Net sudėtingiausi giminės vingiai yra jūsų giminės istorija. Suskilę, išardytos, išsibarstę po svetimus kraštus šeimos yra gyvos, nes turi šaknis ir šakas. Jeigu atžalos susidomi ir nori suprasti kokie buvo jų seneliai ir proseneliai - turime tam pasiruošti. Gal atėjo laikas ir jau šiandien reikia surinkti visą galimą medžiagą apie juos. Vėliau, tik iš įstorinių rankraščių sužinoti savo istoriją bus kur kas sunkiau... gal būt visai neįmanoma.

Jums tereikia paklausinėti, surašyti tai, ką žino gyvieji įvykių liudininkai: kur gimė, kur gyveno, tuokėsi, kas kaimynai, kur giminės kapai. Svarbu sužinoti kokie vardai, pavardės, datos, vietovardžiai; kai nebebus pas ką pasiklausti - nebeatseksite savo protėvių pėdsakų.

Sėkmė nusišypso tiems, kas bent pabando. Mačiau, sudariau ir piešiau daug giminės medžių. Jų daugėja. Kiekviena istorija - unikali. Nėra vienodų ar panašių giminių, todėl vis dar stebina atkaklieji. Jie iš trupinėlių surenka nors nedidelį medelį, o žiūrėk ir antrą augina. Pradeda nuo vienos močiutės, vėliau suranda kitų protėvių giminaičius, gilinasi ne tik savo, bet tęsia ištiso krašto tyrinėjimus.. 

Kai visus medžius susodinsime, užauginsime gražų lietuvišką sodą, be likusių duobių ir užžėlusių takų.

Susėsime prie slenksčio ir... pasisveikinsime.