Kiekvienuose namuose yra senų fotografijų ir dokumentų. Tai gali būti: pasai, darbo knygelės, apdovanojimai, diplomai, dienoraščiai, laiškai, vaikų piešiniai, atsiminimų knygos ir kitokios šeimos vertybės. Tyrinėdami savo giminės genealogiją kaupiame senųjų dokumentų kopijas. Kaip tvarkomas giminės archyvas ir ko geriau nedaryti?
Taip jau yra, kad genealoginių įrašų kolekcijos palengva auga. Atrodė, pradžioje, viską mintinai žinojote, kiekvienas dokumentas gulėjo savo vietoje ir surasti reikiamo asmens genealogijos faktą buvo visai nesunku. Bet, …po metų, kitų, jeigu nuosekliai dirbate rinkdami giminės geneologiją, sukaupėte begalės įrašų, dokumentų, foto nuotraukų, tarp kurių daugybė asmenvardžių, vietovardžių ir kitokio pobūdžio informacijos. Daugumai kyla klausimas - kaip archyvuoti savo sukauptą medžiagą?
Patarimai žemiau. Bet ši tema - apie efektyvų darbą su savo surinktu paveldu.
Kodėl reikia nuolatos grįžti prie įrašų? Kodėl kartas nuo karto būtina „pravėdinti“ savo archyvus?
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų nereikšmingos detalės, kurių nepastebėjote pirmą kartą skaitydami, po kurio laiko gali pasireikšti naujai. Atsiranda nauja prasmė, daugėja papildomos informacijos. Laikas keičia jūsų patirtį, keičia požiūrį į faktus, gilėja paieška, nes nuolat auga giminės medis. Tai, ką mes praleidome pirmą kartą, šiandien skaitydami atrandame naujai. Laikas, kurį praleidžiame peržiūrėdami senus įrašus, labai dažnai atsilygina naujais atradimais…
Kodėl pakartotinė genealogijos įrašų peržiūra yra tokia svarbi?
Dauguma mūsų pirmą kartą perskaitydami dokumentų įrašus neatsižvelgiame į tai, ką pastebime vėliau, peržiūrėdami tą patį tekstą dar ir dar kartą. Atradimo jaudulys ar nepatirtis mus priverčia susitelkti į akivaizdų faktą, bet nepastebėti kitos, nemažiau svarbios informacijos.
Pradedančiajam turėtų būti naudingi patarimai, padedantys ugdyti tokius įpročius, kurie pagelbės veliau, tyrinėjant jau sukauptą giminės archyvą:
Sukurti savo archyvo sistemą.
Sudaryti darbų planą.
Pirmiausia, kruopčiai išrinkti visą informaciją iš įrašo, kai pirmą kartą jį nagrinėjate.
Reguliariai peržiūrėti visus savo dokumentus.
Mano geneologijos žinios augo palengva, tyrėjo įgūdžiai tobulėjo lėtai, nes pradėjau painiai, neradu būdų kaip kaupti ir kur mokytis sisteminio archyvavimo. Ilgą laiką buvo kaupiamos pavardės, datos ir vietovės, kol visoje “jūroje” medžiagos tapo sunku susigaudyti. Teko pačiai sudaryti savo dokumentų sistemą. Reguliariai tikrinant savo rankraščius ir foto kopijas su genealogijos įrašais, pradėjau užrašų paraštėse žymėtis pastabas, apie būtiną paieškų plėtrą, patikrinimus galimų giminysčių. Tam tikrų kartų gentainių grupes suskirsčiau į nedideles schemas. Vėliau, tos schemos pradėjo jungtis į atskirus giminės medžius. Kiekviena pakartotinė dokumentų peržiūra tarsi atvėrė mano akis iš naujo. Liudininkai, jų gyvenamos vietos, kitų parapijų prierašai - tapo svarbiais papildomais faktais. Visokie neatitikimai vardų, net pavardžių, kartais vietovių, ištraukti atgal į šviesą, tapdavo nuostabiais atitikmenimis giminės medyje. Jeigu aš būčiau tiksliai sužymėjusi visas perskaityto dokumento detales, nebūtų taip ilgai reikėję laukti paskiausio atradimo. Labai svarbu, kad kiekvienas dokumentas, kurio kopija yra kompiuteryje, ar ten, kur jis yra saugomas, turi turėti atpažinimo ženklą arba numerį. Būtina turėti pagrindinį dokumentų sąrašą, kuriame kiekvienas įrašas būtų saugomas pagal nustatytą žymėjimą. Jeigu sudarėte giminės medžio schema, joje turi buti asmenų žymėjimo tvarka, numeruojant ar kitaip ženklinant kiekvieną.
Sukaupto viso giminės archyvo ir dokumentų tvarkymas
Svarbu žinoti kad:
Kopijos. Genealogijos veikloje patartina naudoti tik dokumentų kopijas. Todėl visada geriau paruošti pasų, foto nuotraukų, mokslo diplomų, atestatų, apdovanojimų, mokslo laipsnių, žemės valdų, pastatų planų ar kitų šeimos relikvijų foto kopijas arba nuskaityti skaitytuvu (skeneriu) ir perkelti į kompiuterio atmintį.
Originalūs dokumentai.Patartina net ir labai kilniais tikslais nenaudoti originalų. Dažniausiai jie būna vieninteliai egzemplioriai, todėl labai svarbu visus juos išlaikyti ateities kartoms.
Nerėminti ir neeksponuoti originalių nuotraukų ir dokumentų, nes šviesa, dulkės, drėgmės svyravimai gali paveikti ar net sunaikinti jūsų istorijos ,,liudininkus“.
Pažeisti seni dokumentai. Senus dokumentus, kurie paveikti laiko; sutrūkinėję, sulūžę, įplyšę, jeigu yra galimybė, rekomenduojama restauruoti, o taip pat paruošti jų kopijas. ( Svarbu žinoti tai, kad restauruotų dokumentų notarai netvirtina, todėl prieš restauruojant - reikia juos patvirtinti). Sulankstytus popierinių dokumentų lapus, būtų gerai laikyti ištiesintus, (jeigu nėra labai trapūs ir telpa į laikmenas) tarp švaraus kreidinio popieriaus lakštų, arba nedažyto kreidinio popieriaus vokuose. Kiekvieną istorinį objektą sudėti į atskirą voką, dėžutę, įklotą. Ant vokų užrašyti koks dokumentas, kad ieškant nereiktų be reikalo jo judinti, traukti. Kuo mažiau juos liesti rankomis. Labai senus, retus, pažeistus dokumentus rekomenduojama imti tik plonomis medvilninėmis pirštinėmis, būtent taip, kaip tai daroma muziejuose.
Saugojimas ir laikymas. Visus istorinius giminės istorijos objektus geriausia būtų sudėti į atskiras neutralias (pH ≈ 6) pakuotes, arba į vieną priemonę, perklojant kiekvieną daiktą atskirai. Pakavimo ir laikymo medžiagos; popierius, dėžės, vokai, audiniai neturi būti rūgštūs (pH apie 6). Perkant reikia klausti profesionalių pardavėjų ar popierius yra neutralus, nes nekokybiškos medžiagos gali suardyti ar net sunaikinti senus dokumentus. Geriausias būtų - kreidinis popierius. Pakavimo medžiaga, kuri kiekvienam prieinama, ir kuria galima būtų įvynioti (tūrinius objektus: medalius, prizus, medalionus ar kitas šeimos relikvijas) - tai paprasta agro plėvelė, kuri plačiai naudojama žemės ūkyje. Bet yra minusų - ji kimba prie kraštų, pritraukia dulkes, todėl reikia dažnai keisti. Jeigu seni dokumentai laikomi namuose, baldų stalčiuose, spintų lentynose, juos reikia išvalyti, švariai perkloti ir sudėti taip, kad apačioje būtų sunkiausi daiktai. Svarbu neperkrauti. Vokų ar dėžučių turinį surašyti išorėje, kad būtų galima lengvai surasti, išimti, stebėti dokumentų ir relikvijų būklę.
Restauravimo klausimais galima kreiptis į restauravimo centrus, kurie įsikūrę prie visų didesnių Lietuvos muziejų, bibliotekų. Juose konservuojami, rekonstruojami ir tyrinėjami dokumentai, knygos, fotografijos, teikiama metodinė informacija, konsultacijos.
Foto nuotraukos. Senos nuotraukos kartais išlikę sugadintos; įtrūkę, ištrupėję, be kampų, jas galima restauruoti. Tai daro profesionalūs restauratoriai, tiesa, darbai gali užtrukti ir nemažai kainuoti. Galima jas kopijuoti, retušuoti ir atspausdinti popieriuje, galima atlikti foto kopijas foto laboratorijose (žinotina, naudojant skolintas nuotraukas).
Archyvinių dokumentų kopijos. Paprastai archyvas išduoda kokybiškas dokumentų kopijas, galima pasidaryti jų elektronines (skaitmenines) versijas. Dokumentų saugojimas būtinas keliose laikmenose. Popierinės versijos ar kompiuterinių technologijų laikmenos genda, sensta, dega ir kitaip sunyksta.
Pakuotės. Ilgainiui, dirbant su šeimos istorija, susikaupia nemažas pluoštas naujų dokumentų, nuotraukų, išrašų, kopijų. Tam, kad būtų lengviau surasti norimą informaciją ar dokumentą juos galima sugrupuoti pagal temas ir sudėti į aplankus, arba dėžes. Dėžėse geriau laikyti tūrinius dokumentus: senus pasus, atsiminimų knygas, albumus, apdovanojimus. Tarp kiekvieno dokumento perkloti popieriaus lapą arba sudėti juos į polipropileno maišelius. Turinį surašyti ant pakuočių viršelių.
Aplankus, dėžes, skaitmenines laikmenas galima sugrupuoti:
a) pagal gimines: senelio, močiutės;
b) pagal pavardes – lengviau sisteminti kada gentainių daugėja;
c) pagal alfabetą - jeigu giminių labai daug;
d) pagal temas: nuotraukos, laiškai, dokumentai, daiktai, piešiniai;
e) pagal metus.
Skaitmenines laikmenas galima kaupti virtualiuose serveriuose, kompiuterio atmintyje. Tačiau svarbu sudaryti tvarkingą katalogų struktūra, pildant juos pagal nustatytą tvarką.
Svarbu informaciją įrašyti į failą, kad vėliau būtų galima spausdinti ir saugiai laikyti. Gerai būtų kopijuoti rinkmenas į įvairias sistemas. Nepamirškite, kad įvairios laikmenos genda. Išvada: archyvines kopijas reikia periodiškai perkelti į naują laikmeną!
Nepamirškime:
Lietuvos Respublikoje galioja įstatymas, kuris reguliuoja, kaip turi būti saugomi duomenys apie asmenį – asmens duomenų apsaugos aktas.
Programinė įranga sensta, todėl pasenusi, arba netinkamai sureguliuota sukaupta informacija gali būti sunkiai skaitoma. Modernesnės programos „moka“ perkoduoti tekstus. Tuo tarpu senesnes reikėtų papildyti perkodavimo komponentais.
