Įsidrąsinau įkelti į savo blog'ą Ramutės žodžius, nes nedažnai aplanko išskirtinai šilti padėkų laiškai.

Paprastai, padėka atskrieja telefonu, po renginių, jubiliejų ar dar vėliau…tas nuostabus – ačiū.

Su vienais susipažįstu tiesiogiai, su kitais ne. Beveik visada bendraudami ilgesnį laiką, suartėjame, kartu mename giminės mįsles, virtualiai keliaujame per protėvių tėvonijas, ieškome jų gyvenimo pėdsakų. Giminės medžio sudarymas arba genealogijos rinkimas ilgai trunkantis procesas, į kurį isitraukiame abipusiai.

Iš aprašytų giminaičių ir pateiktų fotonuotraukų kartais iškyla išskirtinės asmenybės, jų istoriniai portretai susijungia su archyvine medžiaga ir įauga į medžio kamieną. Būna, nesiklijuoja ištisi puslapiai, trupa viso medžio siluetas, nes trūksta istorinės medžiagos. Priežastis – fragmentiškos žinios apie gentainius, arba sunykę parapijinių bažnytinių knygų ištekliai. Taip, gaila, kad neįmanoma medžio šakų sujungti, gal kada nors, vėliau, atsiras daugiau medžiagos, gal pasipildys naujais archyviniais šaltiniais…

Kada tyrimą lydi sėkmė ir pavyksta senų knygų puslapiais nukeliauti į giliausią praeitį bei pasiekti XVIII amžiaus klodus, tada galima surinkti duomenis apie šimtmečius nutolusias kartas.

Giminės istorija neatsiejama nuo mūsų gebėjimo svajoti. Tikėjimas ir svajonė pastūmėja mus į paieškas savęs, kaip galime suvokti savo „įšaknytumą“ istoriniame laike. Nors, nebūtinai turime atlikti tokias ilgas ekskursijas į praeitį, kiek pavyksta, tiek užtenka. Mylėti tai, ką turime ir prisimename yra labai daug,

Save juokais vadinu giminių istorijų restauratore. Norėčiau atkurti kiekvienos šeimos ir giminės linijas, jas sujungti ir sudėti į meninį giminės medžio atvaizdą, kad būtų kuo džiaugtis. Nesvarbu, jeigu bus sudarytas 20 ar 1220 asmenų talpinantis medis, bet jo syvais tekanti energija, tikiu, stiprins ateities lapiją, kartu ir mus pačius.

Dėkinga lieku ir aš – visiems už pasitikėjimą ir dalyvavimą bendrame kūrybiniame procese.