„Kalbantys vardai“

Krikščionybės laikotarpiu vardai tapę mūsų krikštavardžiais, buvo skolintiniai vardai iš įvairiausių pasaulio kalbų. Greičiausiai nebuvo griežtų taisyklių ir senieji rankraščiai užsipildė neadaptuotais svetimos kilmės vardais. Šiandien daugelio senų vardų reikšmių nežinome, tenka vartyti vardynus ir aiškintis jų kilmę.

Jau XII amžiuje išsiplėtojo vardų aiškinimai.

„Kalbantys vardai“ – tai rodė įsitikinimą, jog iš vardo galima atspėti esmę. Ciceronas šią etimologiją pavadino notatio kaip argumentatio a nomine. Ypač Vergilijus mėgo vardų aiškinimą. Jų aiškinimas tapo retorikų darbu (Kvintiliano, Julijaus Viktoro, Marciano Kapelos ir kitų). Vėliau krikščioniškų vardų aiškinimas rėmėsi Senuoju Testamentu ir Naujojo Testamento Mato evangelija apie šv. Petrą. Žaidimas vardų (asmenų, etnonimų, vietovių) aiškinimais buvo labai populiarus visais viduramžiais. /Etimologijos metmenys: istorija, teorija, skaitiniai /B. Kabašinskaitė. – Vilnius: Eugrimas, 2014. – 208 p.

Neseniai sekiau genealogija besidominčių svarstymus kaip nutiko, kad XIX a. pradžioje Karklėnų bažnyčioje bajorai savo vaiką krikštijo itin retu vardu. Archyviniame įraše randame tekstą - Dievo metais tūkstantis aštuoni šimtai trisdešimt trečiaisiais vasario pirmą dieną Karklėnų Romos katalikų parapijos bažnyčioje kunigas šventuoju vandeniu ir šventaisiais aliejais pakrikštijo kūdikį Adolfo Koryolano (Adolf Koryolan lot.) vardais.

Iliustracija. Koryolan (lenk.) Karklėnai 1833 m.

Koriolanas - užrašytas Koryolan, aiškinamas beveik analogiškas Coriolan garsaus romėnų karžygio vardas. 1807 metais buvo sukurta Ludwigo Van Beethoveno „Coriolan“ uvertiūra, kurioje rekonstruojama prieštaringai vertinamą Coriolanus figūrą. Tokio vardo herojus pasirodo vienoje iš Williamo Shakespeare'o pjesių.

..."bajorai galėjo būti daug keliavę, prisiskaitę herojinių knygų arba klebonas - su fantazijomis, nes lyg ir nėra tokio šventojo".

Karžygys - ne krikščionis, o gyvenęs mažiausiai 400 metų prieš krikščionybę. Gal tėvams tiesiog buvo įdomus romėniškas vardas. Būtina paminėti, tai antrasis jų sūnaus vardas, nes pirmas tradicinis - Adolfas. Adolfas šiuo atveju - šventas, tad antrojo kilmė gal nesvarbi?

Giminės tyrinėtoja pati beveik atsakė, nes geriau visų galėjo perprasti tuometinį kontekstą. "Vaiko tėvas Krizostomas Paplauskas buvo labai išsilavinęs, apie ką aš sprendžiu iš jo parašo santuokos metrikoje. Dailus, lengvai įskaitomas, ryžtingas, vyriškas raštas. Gal jis buvo kažkur svetur studijavęs". 

Pasvarstyta ir palikta. Koryolano vardo mįslė neįminta.

Bandymai išsiaiškinti vardo kilmę ir reikšmę toli nenuvedė. Lietuviški vardynai itin retų vardų išaiškinimų nepateikia. Kai kurių krikštavardžių reikšmių nerasime, gal būt nėra nei panašių, nei analogiškų, išverstų ar adaptuotų jų versijų. Kiekviena kalba ir laikmetis apsprendė savitus vardynus. Randame neįprastos formos vardus, įrašytus į bažnytinių knygų puslapius ir XXI amžiuje bandome išsiaiškinti mįslingas jų reikšmes.

Tie reti ir nežinomi...kuo jie "kvepia"?

Pavyzdžiui, Adnistina buvo įrašyta Naujojo Daugėliškio parapijos knygoje, krikštijant mergaitę 1776 metais. Pasitikrinau, yra tik hebrajiškas Adna vyriškas vardas, reiškiantis „malonumas“ arba „poilsis“. Jis buvo vienas iš karaliaus Juozapato armijos vadų ir tik kartą paminėtas Biblijoje. Tai, kad panašus į labai retą brazilų Adenízia vardą, niekaip nepaaiškina jo tapatumo su Adnistina.

Man nepavyko išsiaiškinti ką sako Adnistina vardas.

Įdomi dvivardžio versija Vaiguvoje. 

Bajoras Telesforas Klimavičius savo sūnui parinko du vardus: Alfonsas - Marija ir 1864 metais Vaiguvos RKB kunigas jais pakrikštijo (kas įrašyta rusų kalba: окрещенъ младенецъ по имяни).

Ar mes iš anksto įsivaizduojame kuris yra tik vyriškas arba tik moteriškas vardas?

Iliustracija. Alfonsas - Marija 1864 m. Vaiguva.

Ar Marija vardas gali būti vyriškas?

Pasirodo, pavadindami savo kūdikį Marija vardu, turėtume atsižvelgti į paties vardo lytį. Žiūrėdami į vardą Marija, galime užduoti klausimą: „ar tai vyriškas, ar moteriškas vardas?“ Arba „kokia yra vardo Marija lytis?“ Kai kurie vardai yra labiau neutralūs lyties atžvilgiu nei kiti, o kai kurie vardai labiau siejami tik su vyrais arba tik su moterimis. 

Šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose, ypač Milane, buvo madinga kūdikiams suteikti antrąjį vardą Marija (Šventosios Mergelės) - tikintis iškovoti dieviškąją malonę. Lytis neturėjo jokios reikšmės. Senajame Testamente Marija yra ir moteriškas, ir vyriškas vardas.

Taip, XX a. jokios reikšmės šio vardo lyčiai, bet prieš 100 metų?

1822 m. balandžio 11 d. buvo krikštijamas bajoro Nikodemo Pacevičiaus sūnus retu Ezekielio (Esiachiel) vardu. 

Iliustracija. Esiachielem-Leopoldum (lot.).1822 m. Šačių parapija

Greičiausiai tai Ezekiel - hebrajiškas Yechezkel vardas, kurio reikšmė „Dievas sustiprins“. Graikų kalboje - Lezekiel,  Jidiš - Chatzkel, Haskel.

Mano sudarytas retų vardų sąrašas ilgas, bet keistų, nerandamų žodynuose, pasitaiko labai nedažnai. Vienas jų - Dysmas, kurį radau Kaune.

Iliustracija. Dyzman (lenk.) Kaunas 1825 m.

Dysmo (Dyzman lenk.) vardu krikštijo Kaune 1825 m. Tai graikų vardas, reiškiantis „saulėlydį“, faktiškai nerastas Biblijoje, bet krikščionių buvo suteiktas vagiui, kuris buvo nukryžiuotas šalia Jėzaus.

Pikelių parapijoje 1809 metais buvo rasta mergaitė krikšto vardu - Kordulija, užrašytas Cordulia (lot.). 

 

Cordulia Pikeliai 1809 m.  

Cordula - lotynų kilmės moteriškas vardas, reiškiantis „širdis“, iš lotynų cor, cordis

Vardas turi analogišką lietuviškos faunos terminą, laumžirgių rūšį - tai bronzinė kordulija (Familia Corduliidae) Blizgiosios skėtės, sin. kordulijos (Corduliidae) – žirgelių (Odonata) šeima.

Geltondėmė kordulija (Macromia illinoiensis)

Iliustracija Corduliidae lt.wikipedia.org

Kitaip su labai populiariu Elžbietos vardu, nes Elisabet, hebrajų vardo Elisheva graikiškas pavidalas, reiškiantis „Dievas yra mano priesaika“. Radau krikščioniškų vardų aprašyme, kad šis vardas iš pradžių buvo labiau paplitęs Rytų Europoje. Nenuostabu, kiek daug Elžbietų randame senosiose RKB knygose, kaip dažnai juo krikštijo mano medžio giminaites. Šis vardas turi daug atitikmenų, vien prancūzai turi aibę šio vardo versijų: Isabel, Isabelle, Babette, Élise, Isabeau, Lili, Liliane, Lilianne, Lise, Lisette. Archyvinės knygose lotyniškai užrašydavo - Elisabeth, rusų kalba panašiai: Елизавета, arba Елiзавета, lenkų - Elżbieta, arba Izabella, galima rasti šį vardą užrašytą Alžbieta (artimesnį čekams), arba Eliza. Dažnai klausia: kaip tokį vardą užrašyti savo giminės medyje, jei Eliza ta pati Elžbietą? 

Paprastas - nepaprastas, galimai Eleonoros vardas, įrašytas 1815 metų Pavandenės knygoje virto į Helionora.

Iliustracija. Helionoram (lot.) 1815 m. Pavandenė.

Lotynų kalba užrašytas vardas Helionora, nerandamas nei viename vardyne, tik panašūs: Ellenor, Ellinor, Elinor, Eleonor, Elinore (su daugybe variantų: Elea, Ella, Elle, Ellie, Elly, Lenora, Lenore, Nell, Nelle, Nellie, Nelly, Nonie, Nora, Norah, Noreen, Norene, Leanora). Galimai iš senosios prancūzų kalbos vardo Alienòr, arba nežinomos reikšmės germanų vardo lotyniška forma. Akvitanės motinos Eleonoros (Occitan Aenor) vardas. Škotų poeto Aleksandro Rosso (1699–1784) herojė - Helenore, arba „Sėkmingoji aviganė“, išleista 1768 m.

 Norėdami įvardinti savo protėvį, turime įrašyti į giminės medį tuo vardu, kurį suteikė tėvai ir patvirtino bažnyčioje krikšto aktu. Turėtume pasikliauti surastu šaltiniu ir tikėtis, kad juo buvo vadinamas giminaitis per visą jo gyvenimą.

Šaltiniai kartais "sako" kitaip: vienu krikštijo, kitu tuokėsi, trečiu mirė, bet tai jau nauja tema.

Vladimiras Motiejus Petras Ignotas Dimša 1816 m. Pavandenė

Panašios temos: Vardai lotynų lenkų rusų lietuvių kalbomisReti krikšto vardaiSavi ir svetimi vardai


Palikti komentarą

Prieš paskelbiant viešai, visi komentarai yra peržiūrimi.